Karmelitai ocd

23 spalio, 2010

Lapkričio 8 d. Pal. Švč. Trejybės Elžbieta

Filed under: Dvasingumas — vidasocd @ 20:58

Lapkričio 8 d.

Pal. Švč. Trejybės Elžbieta

1880 07 18 (d’ Avor stovykla / Prancūzija)  –  1906 11 09 (Dijon)

Basoji karmelitė

“Švenčiausiosios Trejybės, gyvenančios sieloje, slėpinys tapo jos gyvenimo centru”. Tokia yra pagrindinė visų teologų, besigilinančių į Švč. Trejybės Elžbietos gyvenimą, kryptis, visų pirma šveicaro Hans’o Urs’o fon Baltazaro, žymaus domininkono P. – M. Filipono (Philippon) bei Ferdinando Holbioko (Holboeck). Šie tyrinėtojai pažymi, kad Švč. Trejybės Elžbietos “mokslas”  yra “dvasinė žinia”,  ypatingai aktuali mums, šiandienos žmonėms.

Visuotiniu požiūriu Elžbieta laikoma viena didžiausių XX a. rašytojų, kurios mokymas ugdė visą “kunigų ir tikinčiųjų kartą”. Iškart po mirties buvo išleisti jos raštai, biografija išversta į daugelį kalbų.

Jaunosios karmelitės raštams būdingas teologinis gilumas, tačiau drauge ir paprastumas. Ji kreipiasi taip pat ir į gyvenimo prasmės ieškančius jaunus žmones.

Vaikystėje apsupta meno ir Karmelio


Elžbieta Katez (Elisabeth Catez) gimė 1880 m. liepos 18 d. karininko šeimoje, prie Bourges esančioje d’Avor karinio dalinio stovykloje. Greitai pasirodė, kad ji beesanti ugningo temperamento laukinukė; ištverminga malda ir meilė Dievui sutramdė šį temperamentą. Šeima, praleidusi aštuoniolika mėnesių Auksone (Auxonne), persikėlė į Dižoną (Dijon), kur buvo tarnauti kaip karininkas paskirtas tėvas. Čia 1883 metais gimė Elžbietos sesuo Margarita (Marguerite). Abi seseris siejo glaudus ryšys; vėliau Margaritos pirmagimė pasekė savo teta ir įstojo į Karmelį.

Kai Elžbietai buvo du metai, netikėtai mirė jos tėvas. Dėl pasikeitusios situacijos teko persikelti į mažesnį butą, iš kurio buvo matyti pastatas, nuo vaikystės traukęs Elžbietą: Karmelis. Savo troškimą ten įstoti ji patikėjo vienam šeimos bičiuliui dvasininkui. Pastarasis, didžiam motinos pasibaisėjimui, labai rimtai priėmė Elžbietos žodžius.

Ruošdamasi Pirmajai Komunijai, Elžbieta pradėjo kovoti su savo klaidomis. Šiuo laikotarpiu ji rašė: „Taip noriai meldžiausi ir taip labai mylėjau Dievą, kad nesupratau, kaip galima dovanoti savo širdį kam nors kitam. Nuo to laiko pasiryžau tik Jį mylėti ir tik Jam gyventi”. Pirmą kartą lankantis Karmelyje, priorė atkreipė dėmesį į jos vardo reikšmę: Dievo buveinė. Ši mintis Elžbietos niekuomet neapleido.

Tuo laikotarpiu išryškėjo ir didelis mergaitės meniškumo talentas, todėl ponia Katez dėjo visas pastangas išauginti dukrą pianiste. Būdama trylikos metų Elžbieta, koncertuodama Dižono konservatorijoje, laimi pirmąjį apdovanojimą. Ateityje laukė spindinti karjera, taip pat garsios vedybos, nes nestigo elegantiškosios Elžbietos gerbėjų.

Dievas kasdieninio gyvenimo centre


Kadangi Katez šeima buvo pasiturinti, Elžbieta leido laiką geriausiuose aukštuomenės rateliuose, dalyvaudavo pokyliuose ir šventėse, atostogas praleisdavo bičiulių šeimų pilyse ir vilose, keliavo, ją buvo galima pamatyti žirgų lenktynėse ir teniso aikštelėje. Toks, iš pirmo žvilgsnio, paviršutiniškas nerūpestingas gyvenimas drauge su mylima muzika.

Tačiau Elžbieta buvo pasiryžusi pirmenybę atiduoti Dievo meilei. Visuose malonumuose jos mintys sukosi apie Tą, kuriam ji jau seniai save paaukojo.

Po vienos įspūdingos misijos, ji pasiryžo kentėti už sielas iš meilės Jėzui. Daug naudos jai davė Teresės Avilietės „Tobulumo kelias“, dar labiau sutvirtinęs pasiryžimą įstoti į Karmelį. Tačiau šiam troškimui pasipriešino motina, galiausiai iškėlusi sąlygą palaukti iki dvidešimt vienerių metų, vildamasi, kad iki to laiko dukra atsisakys savo tikslo ir ryšis vedyboms.

Pati Elžbieta čia įžvelgė išbandymą ir meldė Jėzų būti su ja. „Su Tavimi būsiu stipri“, rašė ji dienoraštyje. Silpna mamos sveikata sukėlė jai sąžinės konfliktą ir vėliau Elžbieta patikino, jog nežiūrint jauno amžiaus, jai teko daug iškentėti; tačiau ateities nežinioje ji atsidavė Dievui kaip geram tėvui ir pasitikėjo juo.

Artimesni Elžbietos pažįstami, nežiūrint visos jos elegancijos ir žavesio, kuriuos spinduliavo Elžbieta, matė, kad „ji regi Dievą“, nes beveik visuomet gyveno vidinėje celėje, nuolatos Jo akivaizdoje. „Tu nori, kad dar pasilikčiau pasaulyje, atsiduodu Tau visa širdimi, iš meilės Tau. Siūlau Tau savo širdies celę… Ateik ir pailsėk ten, taip karštai Tave myliu…“

Elžbieta mokėsi visiškai atsiduoti Dievo valiai, o Švenčiausiojo Sakramento garbinimo valandos jai buvo „pokalbis iš širdies į širdį“. Be to, darbavosi parapijoje, rūpinosi vargšais vaikais, mokė juos katekizmo.

Pagaliau motina sutiko, kad Elžbieta įstotų į Karmelį; tam ji ruošėsi savo viduje, neatsisakydama visuomenės gyvenimo džiaugsmų. Atsisveikinimas su motina ir seserimi jai buvo labai sunkus, tačiau kai ji 1901 m rugpjūčio 2 d peržengė Dižono Karmelio slenkstį, laimė viską atsvėrė.

Karmelyje: Švenčiausios Trejybės buveinė


Labai greitai atsiskleidė Elžbietos, kuri dideliam savo džiaugsmui pasivadino „Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos“ vardu, dorybės ir meilė Dievui bei išskirtinumas. Įstodama į Karmelį anketoje ji taip rašė apie šventumo idealą: „Gyventi meile“, tai greičiausiai pasiekiama „tampant mažu ir visiškai atsiduodant Dievui“. Gausiuose Elžbietos laiškuose giminaičiams ir draugams matome vienybės su Dievu teikiamą laimę bei vis gilėjančias mistikės mintis. Ji palaipsniui „įaugo“ į Dievą ir „atsidavė meilei“. Savo celėje ji, kaip ir savo sieloje, atrado Dievą.

„Man rodos, atradau savo dangų žemėje, nes dangus yra Dievas ir Dievas gyvena mano širdyje“. Ši mintis randama daugelyje jos laiškų; Elžbieta nepavargdavo skleisti ją kitiems ir taip atvesti juos į tą patį pažinimą. Karmelitės gyvenimas jai buvo nuolatinė vienybė su Dievu Švenčiausiojoje Trejybėje. Šiuo gyvenimu ji siekė dalintis su pasaulyje gyvenančiais žmonėmis. Tai parodo išlikę 342 jos laiškai: 323 iš jų adresuoti pasauliečiams. Juose Elžbieta nuolat pabrėžia, jog Dievas yra meilė, kuri visuomet palanki mums. „Mylėti taip paprasta. Reikia visiškai atsiduoti Dievo Tėvo valiai… Kiekvienas įvykis, kančia, taip pat kiekvienas džiaugsmas tampa pašventinančia dovana, man dovanojama Dievo“.

Žinoma, patekus į vargingą uždaro vienuolyno griežto gyvenimo paprastumą, jos išbandymams, kaip ir vidinėms kančioms, „tamsiajai nakčiai“ nestigo abejonių bei baimių. Dižono Karmelis be vandentiekio ir apšildymo, kaip ir Lizje Teresės, turėjo seną tradiciją, siekiančią garbingąją Jėzaus Oną, vieną ištikimiausių Šv. Teresės bendražygių.

Proceso paskelbiant Elžbietą palaimintąja dokumentuose pažymima, kad ji negyveno „svajonėse“. Jos gyvenime nebuvo stebuklų, ekstazių; tai buvo gryno tikėjimo kelias, panašus į Lizje Teresės, beveik jos amžininkės, į kurią vėliau, sunkiai sirgdama Elžbieta meldėsi, gyvenimą.

Jos raštų eilutėse vis ryškesnė didelė meilė eucharistijoje esančiam Išganytojui, į kurį, nešantį kryžių ir mirštantį, ji troško būti panaši. Jos mistikos išskirtinumas atsiskleidžia Švenčiausiajai Trejybei skirtoje maldoje, parašytoje 1904 metų lapkričio mėnesį, po amžinųjų įžadų: „O mano Trys, mano visa, mano dangau, begaline vienybe, neišmatuojama begalybe, kurioje prarandu save, visiškai atsiduodu Tau, kaip vienintelė Tavo nuosavybė… Pasislėpusi tavyje trokštu laukti tol, kol Tavo šviesoje regėsiu neišmatuojamą Tavo šlovę“. Taip skamba baigiamosios himno, skirto Švenčiausiajai Trejybei, eilutės. Tylėdama ji trokšta Dievo ir, atrodo, jaučia ankstyvojo gyvenimo vakaro artumą.

Anuomet neišgydoma Adisono liga – tuberkuliozės pasekmė, netruko suardyti jos sveikatą. Greitai tapo neįmanoma ligonę pavalgydinti. Ją kamavo smarkūs skausmai ir vis didėjantis silpnumas.

Neišgydoma liga: tapti panašia į Kristų


Kaip rašė savo paskutinių rekolekcijų užrašuose, Elžbieta „ėjo kryžiaus keliu“. Vienai draugei tarsi testamentą ji paliko žodžius: „Amžinybės šviesoje regime dalykus tokius, kokie jie yra. Ak, kaip tuščia pasirodo tai, kas nebuvo daroma su Dievu ir dėl Dievo“. Nuo 1906 kovo iki lapkričio tęsiasi baisūs skausmai. Elžbieta troško kaip Marija stovėti po Kristaus kryžiumi ir vis labiau į jį panėšėti. „Viskas praeina. Gyvenimo pabaigoje lieka tik meilė“, pasakė ji, likus kelioms dienoms prieš mirtį ir, žvelgdama į kryžių, tarė: „Mes taip vienas kitą mylėjome!“

1906 m lapkričio 9 d, ištarusi: “Aš žengiu į šviesą, į meilę, į gyvenimą!“, Elžbieta mirė. Tačiau jos gyvenimo giesmė čia nenutrūko. Kone su pranašiška galybe dešimtmečiais skrieja šios karmelitės, kuriai tebuvo tik dvidešimt šešeri metai, nepasiekusios didelių “asketinių pergalių”, tačiau meilėje įžvelgusios savo pašaukimą ir troškusios būti “Jo šlovės gyriumi”, žinia.

1984 m lapkričio 25 d Elžbieta paskelbta palaimintąja.

Meditacijai

“O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man save pamiršti, kad įsikurčiau Tavyje visa susitelkusi ir visiškai nurimusi… Tegul kiekviena akimirka veda mane vis giliau į Tavo slėpinių gelmes. Sukurk manyje ramią ir tylią širdį, savo mėgstamą buveinę… Suteik malonę, kad nepalikčiau ten Tavęs vieno: trokštu visa savo esybe būti drauge su Tavimi, visa budri tikėjime, visa garbinanti, visiškai atsidavusi kuriančiajam Tavo veikimui… Trokštu gyventi klausydamasi Tavęs… Trokštu nuolatos žvelgti į Tave visose tamsybėse, tuštumoje, silpnume! Skaisčioje Tavo šviesoje pasilikti! Tu esi mane kerinti Saulė. Taip apsupk savo žavesiu, kad daugiau niekuomet nenutolčiau nuo trykštančių Tavo spindulių…

Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų nuolatinė malda, nesibaigiantis meilės aktas. Niekas teneatitraukia nuo Tavęs, nei triukšmas, nei išsiblaškymai… Taip mielai gyvenčiau tyloje su Tavimi, tačiau labiau už viską trokštu vykdyti Tavąją valią.

Iš pal. Švč. Trejybės Elžbietos asmeninių užrašų

Manau, kad niekas negali atitraukti nuo Jo, jei darbuojamės tik Jam, nuolat būdami šventoje Jo akivaizdoje, tame į sielą prasiskverbiančiame dieviškajame žvilgsnyje. Pačiame pasaulio sūkuryje galime Jo klausytis tyloje širdies, besiremiančios tik Juo.

Ten, pačioje gelmėje, mano sielos danguje, atrandu Jį, nes Jis niekuomet manęs nepalieka. “Dievas manyje, o aš – Jame”, ak, tai – mano gyvenimas!.. Mano karmelitiškasis vardas… Švenčiausios Trejybės Marija Elžbieta. Manau, jog šis vardas ženklina ypatingą mano pašaukimą. Jis gražus, tiesa? Mane labai traukia Švenčiausiosios Trejybės slėpinys; jis – bedugnė, kurioje paskęstu!

Karmelitė – maldos žmogus, visiškai atsidavusi Dievo veikimui, susivienijusi su Juo; kad ir kas nutiktų, jos širdis kyla aukštyn… Ji surado viena ko reikia – savo Dievą ir Viešpatį, Šviesą ir Meilę;  savo malda ji apglėbia pasaulį ir iš tiesų yra apaštalė.

Atskleisiu tau, kaip elgiuosi susidūrusi su kokia menka silpnybe. Žvelgiu į Nukryžiuotąjį ir suprantu, kad Jis atidavė save už mane; aš taip pat noriu atsilyginti Jam kažkuo už tai, ką jis man padarė. Būkime Jo atsidavimo dvasios dalininkai. Kaip svarbu mums tapti panašiais į Jį. Pasilikime su Juo visą dieną.

Esu “Švenčiausios Trejybės Elžbieta”, t.y. Elžbieta, kuri tampa vis mažesnė, kuri save praranda, kad taptų “Trijų” nuosavybe… Susitelkime, kad kasdien gyventume  nuolatinėje  vienybėje su Juo. Rytą nubuskime Jo meilėje, visą dieną jai atsiduokime… Atsiduokime Jam kiekvieną akimirką tuo būdu, kokio Jis nori. Atėjus vakarui  meilingai pasikalbėkime su Juo ir užmikime Jo meilėje. Galbūt išvysime klaidas, ištikimybės stoką; palikime tai Jo meilei! Ji – naikinanti ugnis.

Jis yra mano Viskas… Kokia laimė ir ramybė dėl to užlieja mano sielą!.. Žvelgdama žemiškuoju žvilgsniu, regiu vienatvę, net tuštumą; negalėčiau tvirtinti, kad mano širdžiai neteko kentėti, tačiau, jei mano žvilgsnis tvirtai laikosi Jo, tuomet visa kita nublanksta; nugrimztu Jame tarsi vandens lašelis į Vandenyną!.. Jis gilina mano sielos bedugnę, kurią vien Jis gali užpildyti; todėl įveda mane į tokią gilią tylą, kurioje trokštu pasilikti visam laikui.

Ar suprasime kaip esame mylimi? Manau, jog čia glūdi visa šventųjų išmintis. Šventasis Paulius puikiuose savo laiškuose neskelbia nieko kito, kaip tik šį Kristaus meilės slėpinį… Būkime vienybėje, kad dėl mūsų meilės Jis pamirštų visą blogį ir būkime, kaip ragina Šv., Paulius, „Jo šlovės gyriumi“.

Nežinau ar teks laimė pralieti kraują… mirštant kankinio mirtimi. Guodžiuosi bent tuo, kad Jis gali pasinaudoti manimi, vien tik Jis, jei gyvenu karmelitės gyvenimą. Nesvarbu kokių mano darbų Jis norėtų! Jaučiu Jį tokį gyvą savo sieloje! Reikia tik susitelkti, kad Jį atrasčiau, čia – visa mano laimė. Mano širdį Jis pripildė tokiu Begalybės troškuliu ir tokiu galingu meilės troškimu, jog tik Jis vienas gali jį numalšinti.

Mylėkite maldą; sakydama „malda“, neturiu galvoje, jog reikia kasdien sukalbėti daugybę maldų, bet sielos skrydį į Dievą […] Su Jėzumi susivienijęs žmogus yra gyvasis šypsnys, Jį spinduliuojantis ir dovanojantis!.

O Meile… Tu žinai, kaip karštai Tave myliu, kaip labai trokštu Tave regėti! Žinai taip pat kokias kančias kenčiu… Tačiau, jei Tu nori, kad tai tęstųsi dar trisdešimt, keturiasdešimt metų, aš pasirengusi. Sudegink visą mano esybę savo garbei. Teištirpsta ji, – lašas po lašo, – už Tavo Bažnyčią“.

Iš pal. Švč. Trejybės Elžbietos laiškų

*

Siela, vargstanti su savuoju „aš“, besigilinanti į savo jautrumą, įsikibusi į tuščias mintis ar kokį troškimą, veltui eikvoja jėgas. Ji nėra visiškai atsidavusi Dievui: jos arfa išsiderinusi ir, kuomet Mokytojas paliečia stygas, Jis nepajėgia išgauti skaidraus, darnaus skambėjimo. Čia dar pernelyg daug žemiškumo, todėl atsiranda disharmonija.

Siela, trokštanti tarnauti Dievui dieną ir naktį, turi būti pasiryžusi dalyvauti Mokytojo kančioje. Ji yra išgelbėta, todėl reikia, kad drauge su Juo gelbėtų kitas sielas. „Savo kūne papildau tai, ko dar trūksta Kristaus vargams…“ Ji eina Kryžiaus kelią drauge su savo nukryžiuotuoju Karaliumi… Jis trokšta, kad sužadėtinė turėtų dalį Jo išganymo darbe.

Iš pal. Švč. Trejybės Elžbietos paskutiniųjų rekolekcijų užrašų

[…]

Malda

Gyvasis Dieve! Tu Pal. Švč. Trejybės Elžbietą pašaukei mylėti Tavojo trejybiškumo slėpinį ir juo gyventi.

Padėk suprasti, jog esu Tavoji buveinė ir būti joje kuo dažniau mylint ir garbinant, tylint ir klausantis.

Žmones, kurių pareigos uždeda jiems didelę atsakomybę ir kurie slegiami kasdienybės rūpesčių, vesk į gilesnį Tavojo buvimo pažinimą.

Laimink tuos, kurių menas džiugina ir praturtina žmonių gyvenimą. Tenaudoja jie prasmingai savo talentą ir tegul nepalaužia jų atsakomybės našta. Amen.

Versta iš:

Helga – Maria M. Jaeger

„Gott lebt! Sie sind seine Zeugen. Band I, Heilige und Selige des Karmel“

94315, Straubing, 2005

Parengė Paštuvos seserys basosios karmelitės

Parašykite komentarą »

Kol kas komentarų nėra.

RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com.

%d bloggers like this: