Karmelitai ocd

21 lapkričio, 2010

Dionizijus Mistikas (Areopagietis)

Filed under: Truputi filosofijos — vidasocd @ 15:21

Viduramžių filosofijos istorija.Frankų valdovas Karolis Didysis 800 metais vainikuojamas Vakarų Romos imperijos karūna ir jam valdant prasideda vadinamasis Karolingų kultūrinis atgimimas. Bandoma atgaivinti graikų – romėnų kultūrą. IX a. Karolio Didžiojo anūkas Karolis Plikagalvis įsako airių vienuoliui Jonui Škotui Erigenai (Juan Escoto Erígena) išversti iš graikų kalbos paslaptingą tekstą, kurio autorius save pavadina Dionizijumi. IX a. Europoje beveik buvo pamiršta senoji graikų kalba ir tik kai kurie airių vienuolynai dar turėjo vienuolių, kurie mokėjo šią kalbą.

Tas darbas buvo parašytas vieno rytų krikščionio (jis naudojo Dionizijaus Aeropagiečio slapyvardį) ir buvo sudarytas iš keturių knygų. Dionizijus Aeropagietis buvo apaštalo Pauliaus mokinys, apie kurį minima Apd 17, 34. Kadangi darbas buvo aukšto filosofinio ir teologinio lygio ir buvo minimas apaštalas Paulius – visa tai labai paveikė to meto viduramžių filosofiją ir teologiją ir šis darbas turėjo labai didelį autoritetą per visus viduramžius. Pirmieji, kurie atskleidė autoriaus falsifikaciją, buvo humanistai Lorencas Vaja (Lorenzo Valla 1405 – 1457) ir Erazmas Roterdamietis (Erasmo de Rotterdam 1467 – 1536). Jie teigė, kad darbas Corpus Dionysianum yra pseudoepigrafinis darbas, nes savo filosofija yra panašus į neoplatoniškojo filosofo Proklo (Proclo 412 – 485) darbus. Bet ši jų teigta tiesa nebuvo įrodyta iki pat XIX amžiaus.

Šis darbas buvo parašytas V a. pabaigoje, o gal net ir VI a. pradžioje ir kad autorius be jokios abejonės buvo Sirijos krikščionis, kuris jau daugel metų gyveno Atėnuose. Kiti šaltiniai kaip tik ir mini tuo laiku Atėnuose buvus ir veikus nemažai eruditų grupei, kilusiai iš Sirijos.

Dionizijaus  Mistiko darbą sudaro keturi traktatai:

  1. De divinis nominibus – Apie Dievo vardus.
  2. De mystica theologia – Apie mistinę teologiją.
  3. De caelesti hierarchia y De ecclesiastica hierarchia – Apie dangaus ir bažnyčios hierarchiją.
  4. Dešimt teologinių laiškų.

Pagrindinės Dionizijaus Mistiko mintys. Jį domino Tiesos pažinimo problematika ir pažinimo – gnoseologinės problemos. Kaip galima pažinti Dievą, pradedant ontologine sukurto pasaulio sistema? Savo darbe  De divinis nominibus jis klausia ar įmanoma pažinti Dievą, kuris yra Vienas, bet Trijuose asmenyse?

Filosofo Parmenido įtakotas, nes buvo susipažinęs su juo per filosofo Proklo darbą Platono komentarai apie Parmenidą, teigė, kad norint pasiekti, tyrinėti Dievą, reikia peržengti savo būtį. Suprantame Dievą kaip pačią aukščiausiąją būtį. Dievo esmę arba esenciją neįmanoma pažinti, bet mes galime suformuoti pozityvias  ir negatyvias sąvokas apie Jį. Pats Dievas mums apsireiškia trejopai: per savo sukurtą pasaulį, per apreikštą Žodį ir per individualų žmogaus apšvietimą arba kontempliaciją.

Jei Dievas egzistuoja daug toliau už žmogiškąją būtį – tai tada neįmanoma tai įrodyti protu, tik įmanoma tai pasiekti per apreiškimą ir mistinę patirtį. Čia vėl susiduriame su Šv. Augustinu ir jo filosofija, taip pat ir su Plotino filosofija. Tai būdinga visiems neoplatonikams.

Dionizijus yra didelis mistikas. Jam nėra lygūs dalykai suprasti pasaulį ir susivienyti su Dievu. Jis nelabai domisi pasaulio supratimu, bet daugiau ieško kelių kaip susivienyti su Dievu. Pagrindinis vadovas vedantis į susivienijimą su Viešpačiu yra Šventasis Raštas.

Dievui galime priskirti vardus. Priskirdami juos mes mąstome dvejopai. Pirmiausia galvojame kas Jam yra būdinga. Paskui galvojame kas Jam yra nebūdinga. Kas būdinga ir panašu į Dievą, tai yra visos tobulybės, kurios skelbia ir parodo mums Dievą. Kas nebūdinga ir nepanašu, tai terminai ir pavadinimai, kurių niekas nuo pat pradžios nesusietų su Dievo esybe. Neigiami apibūdinimai yra patys geriausi Dievo apibūdinimai, nes jie neturi pavojaus tapti mums stabais ir mūsų nesulaiko, sudaro mums galimybę peržengti juos, einant į Dievo pažinimą.

Dionizijus sako, kad  turime skirti skirtingas teologijos rūšis. Pirmoji teologija yra teigiamoji – tvirtinamoji – pozityvioji ir ji turi būti patobulinta neigiamąja – negatyviąja teologija, kuri turi peržiūrėti visas žinomas pirmos teologijos Dievui priskirtąsias savybes. Pavyzdžiui, Dievas yra substancija – Dievas nėra substancija.

Trečiasis teologijos laiptelis būtų Aukštesnioji teologija  Dievas yra supersubstancija.

Aukščiau visų teologijų būtų mistinės patirties tyla. Tai patirtis, kai žmogus yra pakeliamas iš savęs iki Dievo. Tada trūksta žodžių tai paaiškinti.

Visa tai Dionizijus dar papildo neoplatoniško sukirpimo doktrina apie tarpininkavimus, kurie mus veda į Dievą. Kalba apie protinguosius lygius arba pakopas:

  1. Angelų hierarchija: Serafinai, cherubinai, sostai, viešpatystės…
  2. Bažnyčios hierarchija: ją supranta kaip eilę pakopų per kurias Dievas apsireiškia žmonijai ir tie sluoksniai perduoda Dievo pažinimą. Tai bažnyčios koncepcija, kuri dabar yra kaip bažnyčios karikatūra ir yra labai kritikuojama.

Jonas Škotas Erigena buvo labai sužavėtas Dionizijaus Mistiko veikalais ir yra parašęs vieną veikalą kuriame atsispindi jų abiejų pažiūros. Jono Škoto veikalas vadinasi „Apie gamtos suskirstymą“ (Sobre la división de la naturaleza). Šiame darbe yra daug naujovių. Jame kalbama apie Dievo nusileidimą į materiją ir galutinį Dievo pakilimą.

Gamta yra padalinta į keturias dalis:

  1. Gamta kuri kuria ir nėra sukurta.
  2. Gamta kuri kuria, bet yra sukurta.
  3. Gamta kuri yra sukurta ir nekuria.
  4. Gamta kuri nekuria ir nėra sukurta.

 

  1. Gamta kuri kuria ir nėra sukurta – tai yra galvojama apie Dievą. Dievas kaip supersustancija (suprasustancija). Šitas super arba supra pažymi, kad Dievas yra už žmogiškosios būties, ir yra  kaip  Kūrėjas, kaip nepasiekiama, neištiriama bedugnė.
  2. Gamta kuri kuria, bet yra sukurta – Čia galvojama apie Dievo išmintį, kuri yra modelis ir priežastis viso sukurto jutiminio – jausminio pasaulio. Tai susisieja su Platono idėjų idėjos filosofija.

Dievo išminties idėją – Jonas Škotas Erigena supranta kaip priklausomą ir išplaukiančią iš Švč. Trejybės. Švenčiausioji trejybė yra pirmoji ir aukščiausioji pakopa, kuri kalba apie išmintį. Išmintis yra pavaldi Švč. Trejybei, nes Jonas Škotas mano, kad Platono idėjos yra sukurtos Dievo. Idėjos yra sukurtos Dievo tuo požiūriu, kad tampa priežastimi tos kūrinijos kuri vėl kuria.

Protingojo prado viešpatavimas yra sukurtas. Dabar nebevertiname taip Idėjų pasaulio kaip seniau. Idėjų pasaulis dabar jau yra žemiau Dievo, po Viešpaties kojomis. Dabar jau atsiduriame filosofų neoplatonikų teorijų vandenyse. Dievas yra daug toliau už žmogišką būtį. Tai jau buvo išreikšta Dionizijaus Mistiko filosofijoje.

  1. Gamta kuri yra sukurta ir nekuria –  tai yra jutiminis – jausminis mūsų pasaulis.
  2. Gamta kuri nėra sukurta ir nekuria – čia vėl Jonas Škotas Erigena galvoja apie Dievą. Apie Dievą mąstoma pirmame ir ketvirtame punkte. Taip yra išreiškiamas teiginys, kad Dievas yra universali pradžios ir pabaigos priežastis. Dievas čia yra kaip tas į kurį reikia sujungti, suvesti, apjungti visa, nes visa tai (kas yra tarp pradžios ir pabaigos) yra vis tiek visada orientuota į Jį. Visa kūrinija yra kviečiama išsigelbėjimui.

Po 300 metų ši doktrina (Jono Škoto (Areopagiečio)) buvo pasmerkta Bažnyčios, nes savo gelme buvo panteistinė doktrina. Panteizmas – tai teorija kuri teigia, kad viskas yra Dievas ir gamta taip pat. Pirmame ir ketvirtame punkte aiškiai mąstoma apie Dievą, o antras ir ketvirtas punktas taip pat yra Dievo pasireiškimo nagrinėjimas (Teofanija – Dievo matomas apsireiškimas, pasireiškimas per gamtą). Filosofiniame mąstyme stabdoma ši protavimo kryptis.

Dabar persikelsime į IX amžių, kurio scenoje vyko ideologiniai ginčai tarp dialektikų ir antidialektikų. Tai yra epocha, kurioje, vakarų Europoje, beveik neįvyko jokių žymesnių filosofinių atradimų. Visai priešingai nei Europoje, rytuose, musulmonų užkariautose šalyse, mes susiduriame su labai naujais filosofiniais pasiekimais.

IX a. Rytuose jau yra žymių pasiekimų, kurie bus perimti dėka Kryžiaus žygių ir užsimezgusių santykių su arabų šalimis. IX ir X amžiuje mažėja vikingų puolimų ir Europa gali atsigauti nuo šiaurės barbarų niokojimų ir užkariavimų. Europoje jaučiasi reformuotų benediktinų vienuolynų įtaka (Kliuni kongregacija ir Cistersų reforma), formuojasi ir stiprėja feodalinė ūkio sistema, bet stiprėja įtampa tarp Popiežiaus ir Imperatoriaus.

Tuo pat metu vyksta nesutarimai tarp teologu, nes kai kurie labai su baime liečia dialektikos panaudojimo  disputuose klausimą.

Kur yra leistinos ribos dialektiniam pažinimo metodo naudojimui religiniuose klausimuose? Kur yra riba panaudojant protą (dialektika) teologijoje? Ši kova tarp dialektikų ir antidialektikų vyko nuo IX a. Iki XI amžiaus. Dialektikai gynė logikos naudojimą teologijoje. Antidialektikai teigė, kad logika turi būti teologijos tarnaite.

Pasaulietinių mokslų sistema buvo sudaryta iš:

Trivium : Dialektikos, gramatikos, retorikos.

Quadrivium: Aritmetikos, geometrijos, muzikos ir astronomijos. Ar gali šie pasaulietiniai instrumentai padėti suprasti kurią nors tikėjimo dogmą? Dialektikai teigia, kad gali. Ir antidialektikai teigė, kad ne, ir, kad logika atneša tik dar daugiau problemų.

Kodėl kalbame apie tai? Ogi, kad tai jau buvo ir seniau. Prisiminkime buvusią filosofinę problemą apie protą (Racionalizmas) ir tikėjimą (Fideizmas). Čia vėl viskas pasikartoja: dialektikai yra racionalistai ir antidialektikai yra fideistai.

XI a. vėl prasideda kitas filosofinis ginčas apie universaliąsias – bendrąsias sąvokas (los universales), kuris XI – XIV amžiuje buvo didele problema. Filosofai ginčydavosi dėl universalių bendrųjų dalykų sąvokos. Kas yra tas universalus arba bendrasis daiktas ar sąvoka? Ar tai kokia substancija? Dėl universaliųjų bendrųjų sąvoku yra trys filosofinės pozicijos:

  1. Realistinė (Realizmas): Šios universalios visumos egzistuoja kaip substancija: Platono, Šv. Augustino ir Hegelio filosofijoje.
  2. Konceptualistinė (Konceptualizmas): Universalios sąvokos egzistuoja tik mąstančiojo prote mąstant apie jas.
  3. Nominalistinė (Nominalizmas): universaliosios visumos (sąvokos) neegzistuoja prote, nes nėra universaliųjų visumų ir sąvokų. Realybėje egzistuoja tik individualus reiškiniai ir dalykai.

Žinome, kad egzistuoja universalūs daiktai ir individualūs daiktai. Pavyzdžiui, mūsų vardai yra individualūs pavadinimai, bet yra vardai bendriniai, kurie yra universalūs pavadinimai. Pavyzdžiui, mėlynas yra žodis apibūdinantis visus objektus turinčius tą spalvą. Nominalizmas teigia, kad nėra universalizmo ir yra tik individualizmas.

Bet besiginčydami teologai užmiršta, kad šis ginčas turi ypatybę, kad visi jutiminiai dalykai buvo sukurti pagal modelį ir universalų pavyzdį, kuris kaip buvo galvojama yra Dieviškajame Prote. Taigi gilumoje visi yra realistai.

Dabar ginčas įgauna kita klausimą: jei universalios esmės (visumos) egzistuoja Dieviškajame Prote… ar gali jos, tos universaliosios esmės, egzistuoti už Dieviškojo proto ribų?

Pavyzdžiai:

Jonas Škotas Erigena yra realistas, teigia, kad universaliosios substancijos egzistuoja už Dieviškojo Proto lygmens.

Tomas Akvinietis yra konceptualistas teigdamas, kad žmogus yra gabus galvoti universaliai.

Petras Abelardas (Pedro Abelardo) yra nominalistas, nes sako, kad yra tik vardai ir etiketės, kurias mes duodame ar priklijuojame. Nominalistas teigia, kad viskas kas yra – yra individualu ar individualūs. Nominalizmas yra pagrindas dabartiniam empirizmui. Rimtas pažinimas yra empirinis pažinimas, bet suprantamas kaip jutiminio pažinimo patirtis. Jutiminio pažinimo patirtis mums leidžia pažinti ir įeiti į kontaktą su individualybėmis.

Ar yra koks nors ryšys tarp universaliųjų visumų( sąvokų) ginčo ir ginčo tarp dialektikų ir antidialektikų? Ryšys yra, kad dialektikai  yra už logiką ir antidialektikai yra prieš logiką. Logiškai mąstant, kaip gali galvoti apie Švenčiausiosios Trejybės dogmą ir protingai ją išaiškinti, jeigu esi nominalistinės pozicijos? Jei taip bandytume daryti , gautume ne Vieną Dievą, bet tris individualius dievus. Dieviškoji sąvoka yra universali – bendra sąvoka visiems Trims Asmenims, bet jei tai atmetame, atmetame tai  ką jie trys dalinasi – atsiduriame prieš tris dievybes (Triteizmas).

Nominalistinės doktrinos buvo pasmerktos bažnyčios, bet problema yra ne tuose mąstymuose, bet doktrinos kilmėje ir šaknyse.

Parengė brolis Vidas ocd

 

Parašykite komentarą »

Kol kas komentarų nėra.

RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com.

%d bloggers like this: