Šv. Jėzaus Marija Maraviljas GRUODŽIO 11 D

GRUODŽIO 11 D.

Šv. Jėzaus Marija Maraviljas

*1891 11 04 /Madridas   †1974 12 11 / La Aldechuela prie Madrido

Basoji karmelitė, „Šv. Teresės Karmelių Asociacijos“ įkūrėja

Man atrodė, jog Viešpats norėjo, kad artimo meilę praktikuočiau net mažiausiose smulkmenose, visiškai jai atsiduodama. Mane žavi kančia ir nusižeminimas, nes jų dėka galiu lengviausiai pasiekti Dievą. Šiais žodžiais galime nusakyti naujausios Karmelio šventosios Maraviljas Pidal y Čiko de Gusman (Maravillas Pidal y Chico de Guzmán) gyvenimą ir dvasingumą.

 

Nerūpestinga kilmingos merginos vaikystė ir jaunystė

 

Šventoji gimė 1891 metų lapkričio 4 dieną Madride. Ji buvo trečias kūdikis markizės ir markizo Pidal šeimoje, drauge augo dar du vyresni broliai. Labai religingi tėvai mergaitei davė Maraviljas (Maravillas) vardą. Toks buvo Stebuklų (Maravillas) Švč. Mergelės Marijos, Cehegino (jos motinos gimtinės) Globėjos titulas. Maraviljas tėvas dirbo Ispanijos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto ir garsėjo parama Bažnyčiai bei vienuoliniams Ordinams. Prieš tai jis dirbo viešųjų darbų ministru ir ėjo kitas atsakingas pareigas. Maraviljas tėvo nuopelnai plačiai žinomi.

Vis dėlto, nepaisant gilaus tikėjimo, tėvas nepritarė dukters troškimui tapti karmelite. Maraviljas buvo inteligentiška, atkakli, linksmo būdo mergaitė, labai anksti pajutusi pašaukimą stoti į Karmelį. Būdama penkerių, ji pasiaukojo Jėzui. Pirmąją Komuniją priėmė 1902 metais ir jau ankstyvoje vaikystėje buvo įsitikinusi, jog Dievas kviečia ją gyventi vienuolinį gyvenimą, nors priklausydama aukštuomenės sluoksniams galėjo pasirinkti patogumų kupiną gyvenimą. Supratau, – rašė ji vienoje giesmėje, – jog šiame pasaulyje niekas negali pasotinti mano vargšės sielos, todėl pamilau Marijos Sūnų, amžinai dovanodama Jam savo meilę. Jaunystėje Maraviljas uoliai darbavosi karitatyvinėje veikloje. Jos dvasios vadovas buvo jėzuitas tėvas Chuan Fransisko Lopes (Juan Francisco Lopez).

Dievo kviečiama įstoja į El Eskorialo Karmeličių vienuolyną

Perskaičiusi šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono raštus, Maraviljas apsisprendė įstoti į basųjų karmeličių vienuolyną ir gyventi kontempliatyvų gyvenimą. Šį troškimą ji galėjo įgyvendinti tik po tėvo mirties.

1919 metų spalio 12 dieną Maraviljas įstojo į Eskorialo Karmelį. Noviciato laikotarpis buvo kupinas laimės. Kartą ji išsakė troškimą įkurti vienuolyną Madrido pietuose esančiame Serro de los Ancheles (Cerro de los Angeles, Angelų kalne). Toje vietoje anksčiau  stovėjo Dievo Motinos garbei skirta  koplytėlė. 1919 metais ten buvo pastatyta Jėzaus Širdies skulptūra ir gegužės 30 dieną karalius Alfonsas XIII paaukojo Ispaniją Švč. Jėzaus Širdžiai.  Maraviljas manė, jog derėtų, kad toje vietoje stovėtų karmeličių vienuolynas, kuris tarsi Jėzaus Širdies šviesa, skleistų meilę ir maldą už Ispaniją bei visą pasaulį. Matydami kaip labai apdovanota ši jauna karmelitė, vyresnieji parėmė jos troškimą.

1920 metais Maraviljas buvo įvilkta, o 1921 metais davė pirmuosius įžadus. 1924 metų gegužės 19 dieną, prieš amžinuosius įžadus, ji drauge su dar trimis seserimis įsikūrė Getafėje (Getafe), nedideliame namelyje, kad galėtų rūpintis naujojo vienuolyno statyba. Tų pačių metų gegužės 30 dieną Maraviljas davė amžinuosius įžadus, o po dviejų metų, nežiūrint jos priešinimosi, Madrido vyskupo buvo paskirta Serro de los Ancheles bendruomenės priore.

 

Persekiojimai ir vienuolynų įsteigimas Indijoje bei Ispanijoje

 

Kuomet 1931 metais Ispanijoje buvo paskelbta antroji Respublika, prasidėjo nuožmus Bažnyčios persekiojimas. Motina Maraviljas labai išgyveno dėl to, kad žeidžiamas Dievas. Kasnakt melsdamasi savo celėje, ji žvelgė į Jėzaus Širdies skulptūrą, maldaudama Dievą, kad neleistų jos sunaikinti ar išniekinti. Maraviljas net gavo popiežiaus Pijaus XI leidimą išeiti iš vienuolyno, idant apsaugotų skulptūrą. Jos pasiaukojimas Dievui vis labiau gilėjo. Maraviljas miegodavo ant grindų, nenusivilkusi abito ir ne ilgiau kaip tris valandas.

1933 metais pakviesta vieno Indijos vyskupo karmelito, ji išvyko į Indiją, kad Kotajame (Kottayam) įkurtų naują basųjų karmeličių bendruomenę. Į šią vietovę ji išsiuntė aštuonias seseris. Steigimą lydėjo nauji pašaukimai ir nauji steigimai. Maraviljas troško likti Indijoje, tačiau šiam norui pasipriešino jos vyresnieji.

1936 metais Ispanijoje įsiliepsnojo pilietinis karas. Sukilusi liaudis išvarė seseris iš El Serro vienuolyno ir jos prisiglaudė viename Madrido miesto bute. Keturiolika mėnesių seserys kentė didelius išmėginimus. Dėl vykstančių kratų ir žudynių joms nuolat grėsė pavojus, todėl iš Madrido seserys išvyko į Batueką (Batueco), kur dar prieš prasidedant karui, Maraviljas buvo įsigijusi rekolekcijų namus. Būtent iš čia 1939 metų kovo 4 dieną šventoji išvyko atstatyti visiškai sugriauto El Serro vienuolyno. Šis vienuolynas suklestėjo naujais pašaukimais pasibaigus karui ir 1944 metais Maraviljas galėjo įstegti naują vienuolyną  Mansera de Abacho (Mancera de Abajo). Ji taip pat troško atgaivinti Karmelio reformos lopšį – Duruelo vienuolyną, primenantį šv. Kryžiaus Joną,  tačiau atrodė, kad šis troškimas negalės išsipildyti. Vis dėlto 1947 metų liepos 20 dieną jis buvo įgyvendintas. 1950 metais buvo įsteigti vienuolynai Santo Kristo de Kabera (Santo Cristo de Cabera), o 1954 metais – Arenas de San Pedro. Pastarasis buvo pastatytas netoli garsaus šv. Teresės pagalbininko – šv. Petro Alkantariečio kapo. Kadangi tie metai buvo Marijos metai, Maraviljas pavedė vienuolyną Nekaltai Pradėtajai. 1956 metais buvo įkurtas šv. Kalisto vienuolynas Siera de Kordoboje (Sierra de Cordoba), kur XVI a. gyveno atsiskyrėliai.Vienuolynus Batueke ir Aravekoje Maraviljas perdavė broliams karmelitams.

1961 metais ji įsteigė karmeličių vienuolyną La Aldechuela (La Aldehuela), esantį už keturiolikos kilometrų nuo Madrido. Prieš tai šioje vietoje buvo cistersų vienuolynas. 1964 metais buvo įsteigtas Montemar – Torremolinos vienuolynas. Vyskupo prašoma Maraviljas atnaujino El Eskorialo karmeličių vienuolyną, kuriame prasidėjo jos pačios vienuolinis gyvenimas. 1966 metais ji išsiuntė keletą seserų į Avilos Įsikūnijimo vienuolyną ir ėmėsi jo restauravimo darbų. Kaip ir šv. Teresė, savo įsteigtus vienuolynus Maraviljas vadindavo „karvelidėmis“.

Nuo 1926 metų birželio 26 dienos Motina Maraviljas daugelį kartų, beveik iki pat mirties buvo renkama vyresniaja. Nuo 1961 metų ji gyveno La Aldechuelos vienuolyne, trokšdama „būti niekuo“. Tačiau ir čia vienbalsiai būdavo išrenkama priore.

 

Artimo meilė ir „Šv. Teresės Asociacijos įkūrimas“

Įvairiopa šventosios veikla atskleidžia, jog praktikuodama artimo meilės dorybę, ji uoliai ieškojo socialinių problemų sprendimo kelių ir būdų. Greta kai kurių įkurtų vienuolynų Maraviljas steigė ir mokyklas, kuriose mokėsi aplinkinėse vietovėse gyvenančių šeimų vaikai. Šiose mokyklose darbavosi apaštaline veikla užsiimančių bendruomenių seserys. Maraviljas pastangomis La Aldechuela esanti bažnyčia ir bendruomenės centras buvo išlaikomi žmonių piniginėmis aukomis. Ji taip pat rūpinosi namų vargingoms šeimoms bei naujo gyvenamojo kvartalo statyba. Maraviljas priklauso ir vienuolyno sergančioms seserims karmelitėms bei klinikos klauzūroje gyvenančioms seserims įkūrimo iniciatyva. Šventoji tobulai suderino veiklą ir kontempliaciją. Vėliau ji parėmė teologijos fakulteto įkūrimą Salamankoje bei karmelitų misijas.

Maraviljas visuomet sakydavo, jog nekuria nieko naujo, o tik stengiasi visomis išgalėmis įgyvendinti Karmelio idealą, nes yra laiminga, „galėdama būti karmelite ir šventosios Teresės dukterimi“. 1972 metais Šventasis Sostas ir Ordino vyresnieji pripažino jos įstegtą „Šv. Teresės Asociaciją“, kurią Maraviljas įsteigė atsiliepdama į Vatikano II Susirinkimo raginimą puoselėti kontempliatyvių vienuolynų bendrystę. Ji nuolat išmintingai, geranoriškai ir bičiuliškai rūpinosi jai patikėtomis seserimis ir buvo jų mylima.

 

Džiaugsmas būti karmelite

Šventoji ypač pasižymėjo nuolankumo bei artimo meilės dorybėmis. Sprendimus visuomet priimdavo apdairiai, prieš imdamasi kokios nors veiklos, gerai apsvarstydavo. Jei tekdavo kitiems pareikšti pastabas, tą padarydavo nepažemindama ir neįžeisdama. Maraviljas ypač stengėsi būti ištikima Regulai ir Konstitucijoms. Ji liepsnojo Karmelio charizma, puoselėdama Ordino pirmtakų dvasingumą. Šventosios įkurtų bendruomenių seserys gyveno neturto dvasioje, pragyvenimui užsidirbdavo siūdamos, augindamos vaisius bei daržoves, iš rožių žiedlapių gamindamos rožinius.

Nuolat degdama troškimu „padaryti viską, kad visos sielos pažintų Dievą“, Maraviljas nevengė jokio marinimosi ar atgailos. Labiausiai kentėjo tik dėl to, kad įžeidžiamas Dievas.

Šventosios dvasingume pagrindinę vietą užima pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai. Ji dažnai kartodavo: mano Jėzau, grąžinu Tau savo ledinę širdį, kurią Tu uždegei meilės ugnimi, besiliejančia iš perverto Tavojo šono. Maraviljas buvo labai pamaldi šv. Juozapui ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei.

Trokšdama visuomet būti „paskutinėje vietoje“, Maraviljas labai kentėjo, kuomet tekdavo imtis vadovavimo pareigų. Susidūrusi su žmonių pagarba ir dėmesiu, ji juokaudavo sakydama, kad ši pagarba kyla dėl ypatingo jos vardo (Maravillas/  stebuklai). Ji buvo romi ir kantri, apdovanota gebėjimu bendrauti su žmonėmis, kuriuos žavėjo jos nuoširdumas. Iš dvasios vadovams rašytų laiškų sužinome, jog Maraviljas buvo apdovanota mistinėmis malonėmis.

 

Meilės pilnatvė

Liepsnojant meile Dievui ir artimui, silpo Maraviljas kūno jėgos. 1972 metų spalio 27 dieną trumpam sustojo jos širdis. Nors ji išgyveno, tačiau tapo labai pasiligojusi. Sveikata ypač pablogėjo nuo gruodžio 5 dienos. Gruodžio 8 dieną Maraviljas priėmė Ligonių sakramentą. Buvo atnešta Fatimos Švč. Mergelės Marijos statula. Maraviljas nuolat kartojo: Koks džiaugsmas mirti karmelite! Ji mirė gruodžio 11 dieną, sulaukusi 83 ejų metų.

Maraviljas kūnas buvo paguldytas choro koplyčioje ir skleidė malonų lelijų kvapą. Prie karsto meldėsi daugybė žmonių. Vėliau nuolat pasigirsdavo liudijimai apie patirtus stebuklingus išgijimus ir sparčiai sklido garsas apie Maraviljas šventumą. 1981 metais jos palaikai iš vienuolyno kapinių buvo perkelti į Bažnyčią. Kapą nuolat lankydavo piligrimai. 1996 metais Romos šventųjų ir palaimintųjų skelbimo kongregacija patvirtino Maraviljas dorybių herojiškumą. Jos užtarimu 1976 metais visiškai pasveiko mergaitė iš Salamankos. 1998 metų gegužės 10 dieną Motina Maraviljas buvo paskelbta palaimintąja. Po dviejų mėnesių netikėtai išgijo aštuoniolikos mėnesių berniukas Manuelis Viljar. Šis išgijimas buvo pripažintas stebuklingu ir 2003 metų gegužės 4 dieną popiežius Jonas Paulius II Madride Motiną Maraviljas paskelbė šventąja.

 

Meditacijai

Svarbiausia mūsų gyvenime – įvykdyti mylinčią  Dievo valią. Čia slypi ramybė, laimė, ir visų pirma – šventumas. Šventumo siekianti siela kitoms padeda labiausiai. Visuomet darykime tai, kas patinka mūsų mylimam Kristui, nes būtent tam mums dovanotas gyvenimas.

Motina Maraviljas, Apie šventumą

*

 

Dievo meilė yra beribė, todėl ir mūsų meilė turėtų neturėti ribų. Meilės laipsnis, kurį gyvenimo pabaigoje būsime pasiekę, danguje taps amžinu.

Trokštu negalėti ir nežinoti nieko kito, išskyrus meilę Viešpačiui. Koks menkas ir tuščias atrodo pasaulis ir kokie beprasmiški jo ginčai bei troškimai.

Džiugiai naudokime trumpą savo gyvenimo laiką ir aukokime Dievui visus mums nutinkančius įvykius. Visa turi padėti mums augti meilėje.

Motina Maraviljas,  Apie Dievo meilę

 

*

 

Didžiai Jo troškau, norėjau Jam patikti ir laimėti sielas Jo meilei… Kokia kančia suvokti  tai, kas nėra Dievas ir matyti milijonus žmonių būtent to ieškančių. Nuolat melskime, kad sielos sugrįžtų pas Dievą ir, vis labiau Jam atsiduodamos,  guoskime Jį, patiriantį tokį nedėkingumą.

Motina Maraviljas,  Apie sielų išganymą

*

Bet kuri kita meilė mus išduos, tik Jo Širdies meilė niekuomet mūsų nepaliks. Kristus rūpinasi mumis. Ko turėtume šalia Jo bijoti? Atsiduokite šiai Širdžiai, kuri yra Jūsų buveinė ir gyvenkite joje vien tik Jam, jam pasišventusi ir saugi.

Kristus pasiliko tabernakulyje, kad mylėtume Jį, sektume Juo, kad Jis būtų mūsų stiprybė ir paguoda.

 

Motina Maraviljas,  Apie Kristų

*

 

Švenčiausiąją Mergelę pasirinkau ypatingu būdu būti Motina, todėl jai tenka užduotis mane parengti, apsiausti savuoju apsiaustu ir saugoti. Kokia laimė, kad Marija yra Motina! Nepraraskite jos nuostabaus artumo, nes su ja visuomet yra Jėzus. Jo Motinos širdyje mokykitės mylėti Jėzų.Nuolat prašykite maloningąją Motiną,kad taptumėte tokia, kokios ji trokšta Jėzui.

 

Motina Maraviljas,  Apie Mariją

*

 

Tik maldos dėka galime išsigelbėti ir visose aplinkybėse likti ištikimi. Kuomet tampame laisvi viduje ir išorėje, tuomet tyli mūsų meilė išsiveržia malda. Jei siela klauso vien Dievo, nemąstydama apie save,  Jis visuomet leidžia jai suprasti, ką ji turi daryti.

Kaip kvaila praleisti tuščiai kad ir vieną gyvenimo akimirką, kurią Viešpats dovanoja mums iš savo begalinės švelnios meilės tam, kad pasiektume vienybę su Juo.

 

Motina Maraviljas,  Apie maldą

*

 

Truputis kančios mus priartina prie Dievo labiau nei visos mūsų varganos pastangos. Kryžius – tai lobis, kurio mūsų Karalius nenori atimti iš mūsų, nes žino jo vertę. Kryžiuje labiausiai susivienijame su Kristumi, mūsų aukščiausiuoju Gėriu.

Viešpats leidžia kančią tik didesniam sielų gėriui.

O palaimitasis kryžiau! Nors dabar nepažįstame, tačiau Danguje pažinsime mylinčią Apvaizdą, uždėjusią mums kryžių.

Dievas įrodo savo meilę žmogui, išmėgindamas jį kančia.

 

Motina Maraviljas,  Apie kančią

*

Viešpats puikiai pažįsta mūsų varganumą ir žino, jog mums būdinga parpulti, tuo tarpu Jam būdinga atleisti.

Dovanokime Jėzui meilę, kurios Jam nesuteikia tie, kurie Jo nepažįsta. Savąja meile ir ištikimybe atlyginkime už daugelį, net Jo artimiausiųjų daromų įžeidimų.

Motina Maraviljas,  Apie nuodėmę

*

 

Viešpats ieško sielų, kurios būtų „tuščios“, kad galėtų jas pripildyti savimi. Viešpats ieško mažųjų ir nuolankiųjų. Būkite tokia visa širdimi, kad pasiektumėte giliausią vienybę su Juo. Iš patirties žinau, jog kuo esi menkesnis, tuo labiau Jis viskuo rūpinasi. Kuomet nuolankiai išpažįstame savo nuodėmes ir klaidas, visa tai išnyksta.

Motina Maraviljas,  Apie nuolankumą

*

Gyvenimo pabaigoje mums atrodys, kad nepatyrėme jokių sunkumų. O, kaip bus nuostabu, pasibaigus išbandymams, skrieti į tikrąją savo tėvynę, kurioje išvysime paslėptą ir mylimą Kristaus veidą!

Šis gyvenimas tėra tik perėjimas į tikrąjį Gyvenimą. ir nors skaudu išsiskirti su tais, kuriuos mylime, jaučiame didelę paguodą žinodami, kad danguje pas Dievą visi būsime drauge amžinai.

Motina Maraviljas,  Apie Dangų

 

 

 

 

 

Klausimai ir paskatos

 

*Kuri Motinos Maraviljas mintis mane paliečia labiausiai? Kokią maldą man ji įkvepia?

*Kokius materialinius ar dvasinius poreikius matau savo aplinkoje? Kaip į juos atsiliepiu?

*Ispanijos žemėlapyje pabandysiu surasti vietoves, kuriose Motina Maravillas įsteigė basųjų karmeličių vienuolynus.

*Melsdamasis Švč. Jėzaus Širdies litaniją, apmąstysiu Dievo meilę ir gailestingumą žmogui.

*Šv. Mišiose melsiuosi už visus Karmelitų Ordino brolius ir seseris, prašydamas visa atnaujinančios Dievo Dvasios bei ištikimybės savo charizmai.

*Lectio divina skaitysiu Jn 5, 19 – 29 (Jėzus – Dievo Sūnus) arba Rom 18 – 30 (tikinčiųjų viltis).

 

Malda

Gerasis Dieve! Tu dovanojai mums Motiną Maraviljas kaip didžios Dievo ir artimo meilės pavyzdį. Apšviesk visus tėvus, besipriešinančius savo vaikų vienuoliniam pašaukimui ir suteik jiems malonę priimti Tavo valią.

Laimink „Šv. Teresės Asociacijai“ priklausančias bendruomenes, kurios stengiasi puoselėti teresiškąją charizmą ir siekia vis labiau atnaujinti ištikimybę Ordino steigėjų dvasiai.

Tikėjimo keliu atvesk pas save visus nusidėjėlius ir leisk jiems patirti Tavąją meilę ir gailestingumą.

Mano artimiesiems suteik malonę atpažinti Tavo dovanotus talentus bei dovanas ir juos atsakingai naudoti didesnei Tavo garbei ir šlovei. Amen.

 

 

Parengta pagal:

Helga-Maria M.

Jaeger. Gott lebt! Sie sind seine Zeugen. Heilige und selige des Karmel I.

Straubing. 2005. P. 471 – 480

Parengė Paštuvos seserys basosios karmelitės