Įvadas į Vidurinių amžių filosofijos istoriją.
Origenas (184 – 253)
Savo gilia filosofija lenkia visus ankstesnius autorius. Gimė 184 m. Egipte, manoma Aleksandrijoje. Turi Bažnyčios rašytojo titulą. Mirė 253 m. Tire. Pasižymėjo sugebėjimais kurti spekuliatyvią filosofiją (spekuliatyvi filosofija – filosofija skirianti dėmesį dėsniui, o ne atskiram jo pasireiškimui praktikoje). Tais laikais filosofijos ir teologijos sąvokos buvo vienareikšmės. Aleksandrijoje Origenas bendrauja su Klemensu Aleksandriečiu ir su neoplatoniškos krypties filosofu Amonijumi Saku. Origenas laikomas pagrindiniu mąstytoju tarp Aleksandrijos filosofų. Jis susiejo platoniškos krypties filosofiją ir krikščionybę ir apie dešimt sekančių amžių krikščionybė maitinosi iš to Origeno filosofijos šaltinio. Nebuvo lengva filosofiškai susieti Platono idėjas ir krikščionišką pasaulėžiūrą. Platono filosofija remiasi tuo, kad didžiausią ontologinę vertę priskiria tam kas yra amžina. Amžinos idėjos idėja. Kas iš tikrųjų egzistuoja (yra) – jau nebegali nustoti egzistuoti ar būti . Tai vadiname pagrindiniu Platono filosofijos būties dėsniu. Kas yra amžina (neturi nei pradžios nei pabaigos) yra vientisa, nesikeičianti ir identiška pati sau realiausia būtis – Dieviškoji būtis. Kaip žiūrint į šias tiesas, galime jas susieti su krikščioniškosiomis dogmomis (Trejybės dogma, Dievo Sūnaus kančia, būsimu prisikėlimu ir kt.). Visa sekančio tūkstantmečio teologija turi būti dėkinga Origenui už jo pastovų domėjimąsi šia filosofine problema.
Religinis neoplatonizmas prasidėjo Aleksandrijoje. Pradininkas buvo filosofas Amonijus Sakas, kuris buvo Origeno ir kito žymaus filosofo Plotino (203 -270) mokytojas. Amonijus buvo atsivertęs į krikščionybę, bet vėliau vėl tapo pagoniu. Filosofijos srovė – religinis neoplatonizmas – buvo bendras dvasinis šaltinis pagonims, judėjams, krikščionims ir musulmonams. Musulmonai iki 1120 m.( iki filosofo Averroes laikų), žydai iki 1150 m. (iki filosofo Maimónides laikų) ir krikščionys iki 1240 m. (iki filosofo Alberto Didžiojo laikų) naudojosi neoplatonikų Origeno ir Plotino filosofija.
Origenas būdamas dar paauglys matė savo tėvo Leonido, kankinio už tikėjimą, mirtį. Tėvas priklausė aukštesniajam luomui, buvo katechetikos ir gramatikos mokytojas ir savo vaiką ugdė labai gerai ir įkvėpė didelę pagarbą ir susidomėjimą šventaisiais raštais. Tėvas ragino sūnų, kad ne tik studijuotų graikų mokslą, bet ir šventuosius mokslus, reikalavo kasdien lavinti atmintį ir tikrindavo, kaip išmoktos pamokos. 202 m., Aleksandrijoje pradėjus persekioti krikščionis, Origeno tėvas buvo suimtas ir mirė kankinio mirtimi. Jo turtas buvo konfiskuotas valstybės. Motinai pavyko gudrumu išgelbėti Origeną nuo tos pačios kankinio mirties. Po tėvo mirties Origenas, jis dar neturėjo septyniolikos metų, liko su motina ir šešiais jaunesniais broliais. Netrukus jį priglaudė viena turtinga ir įtakinga Aleksandrijos krikščionė. Moteris pasirūpino, kad Origenas baigtų gramatikos mokyklą. Įgytas išsilavinimas suteikė teisę 206 m. atidaryti privačią gramatikos mokyklą, kuri jam tapo šaltiniu išlaikyti jaunesniuosius brolius ir motiną. Origenas vesdamas gramatikos pamokas, išgarsėjo gilia erudicija ir pedagoginiu talentu, todėl tapo pripažintu ir garsiu mokytoju, pritraukė nemaža būrį mokinių – ne tik krikščionių, bet ir gnostikų. Klemensas Aleksandrietis buvo įkūręs Aleksandrijoje katechetinę mokyklą ir Origenas mokėsi tenai iki 18 metų. Apie tai liudija buvęs Origeno mokinys Cezarijoje, pirmasis Bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarietis (263 -340). Mokydamasis Klemenso Aleksandriečio katechetinėje mokykloje Origenas siekė tapti katechetų mokytoju. Nesiliaujant krikščionių persekiojimams ir Klemensui Aleksandriečiui pasitraukus į Kapadokiją, Origenas ėmėsi iniciatyvos išlaikyti katechetinę mokyklą. Vėliau, kai persekiojimai liovėsi ir 211 m. į Aleksandriją grįžo vyskupas Demetrijus, Origenas buvo oficialiai patvirtintas eiti katecheto mokytojo pareigas ir mokyklos vedėjo pareigas Jis taip pat studijavo šešerius metus graikų filosofiją Amonijaus Sako mokykloje. Tapęs katechetinės mokyklos vadovu, Origenas nutraukė mokslus Amonijaus Sako mokykloje ir uždarė savo gramatinę mokyklą. Siekdamas krikščioniško neturto ir tobulumo pardavė savo turtingą biblioteką ir gyveno asketišką radikalų gyvenimą. Kadangi turėjo daug mokinių ir žymi dalis iš jų buvo moterys, prasidėjo apkalbos ir kritikos. Kaip kraštutinį atsaką ir, kad pašalintų kritikas ir apkalbas, jis save išsikastravo ir gyveno kaip eunuchas.
Origenas visiškai atsideda katechezei. Jis pirmasis, mokydamas katechumenus, pradėjo sistemingai sakyti homilijas, populiariai aiškinančias krikščioniškas tiesas. Jo kalba buvo aiški, kasdienė, kad katechumenai galėtų suprasti, nes, priešingu atveju, retorinės išmonės juos būtų tik trikdžiusios ir blaškiusios. Klausytojai buvo įsitikinę, kad Origeno skelbiamas žodis – lygiai toks, kaip ir jo gyvenimas, o gyvenimas – kaip tariamas žodis. Origeno vadovaujamoje katechetinėje mokykloje buvo mokoma gramatikos, retorikos, fizikos, matematikos ir astronomijos. Šie mokslai buvo jungiami į darnią filosofinę sistemą, o pati mokslų sistema buvo įvadas į tolesnes filosofijos studijas (čia buvo dėstoma visų krypčių filosofija, išskyrus stoikų epikūrizmą). Filosofijos studijos vedė į teologijos studijas, pagrįstas giliu ir nuosekliu Šventųjų raštų skaitymu bei komentavimu. Vienas šios mokyklos mokinys, Origeno į Visuotinę Bažnyčią atvestas gnostikas, buvo turtingas ir įtakingas Aleksandrijos aristokratas Ambraziejus, vėliau visą gyvenimą rėmęs ir palaikęs Origeną, skatino jį rašyti.
Origenas garsėjo kaip Raštų žinovas ir filosofas ir( jau turėdamas virš trisdešimt metų) dažnai vykdavo į keliones toli nuo Aleksandrijos. Nors jis nebuvo įšventintas į kunigus, bet pamokslaudavo ir mokydavo net Palestinos, romėnų provincijos, vyskupus. Tai ir įtakojo, kad ėmė blogėti Aleksandrijos vyskupo ir Origeno santykiai. Origenas keliaudavo į Romą (kur susitiko su Ipolitu ir atidarė vieną mokyklą), Palestinos Cezariją ir į Jeruzalę. Jis keliavo taip pat į Antiochiją, nes ten jį kvietė net pati imperatoriaus Aleksandro Severo motina Julija Mamea. Apie 230 m., vienos kelionės į Graikiją metu, Palestinos Cezarijos vyskupas jį įšventina į kunigus. Po to prasidėję juridiniai sunkumai su Aleksandrijos vyskupu Demetrijumi, privertė Origeną, kuris jau buvo pasiekęs savo šlovės viršūnę, palikti Aleksandriją ir emigruoti į jūrinę Cezariją Palestinoje. Cezarija taps jo gyvenimo centru ir joje, irgi kaip ir Aleksandrijoje, įkurs savo mokyklą. Origenui išvykus į Cezariją, Aleksandrijoje jo kurta mokykla veikė ir toliau.
Cezarijoje Origeno mecenatas buvo vėl Ambrozijus, kuris skatino išminčių rašyti knygas..
Kai prasidėjo Origeno filosofijos kritika ir pasmerkimas (pradedant apie nuo 400 m. ir ypač VI a. vid. viešas(Jeronimo) pasmerkimas, dalis jo parašytų knygų pražuvo ir netgi kai kurie pagrindiniai jo darbai (pvz. Traktatas apie Pagrindus) iki mūsų laikų atkeliavo tik lotynų vertime. Lotynų vertimų autorius (Rufinas) viešai pripažįsta, kad Origeno darbas atitinka tikrąsias krikščionių tikėjimo tiesas.
Origenas buvo laikomas didžiausiu Biblijos egzegetu ir manoma, kad jis žinojo daugiau nei 24 švento rašto versijas.
Apie Origeno mokyklą Cezarijoje turime informacijos, kai vienas mokinys Grigorijus Taumaturgas, parašė atsisveikinimo ir padėkos rašto darbą In Origenem oratio panegyrica. Mokykla skleidė tas pačias idėjas, dėstė teologiją ir egzegezę kaip ir Aleksandrijoje.
Krikščionių persekiojimo (250 -251), imperatoriaus Decijaus laikais, buvo suimtas, įkalintas ir metus laiko kankintas. Labai pablogėjo po to jo sveikata ir 253 m. jis mirė ir buvo palaidotas Tiro mieste.
Origeno svarbiausi darbai filosofiniu požiūriu yra:
- Prieš Celsą (Contra Celso)
- Apie Pagrindus (Sobre los Principios)
Svarbiausias teologinis Origeno darbas yra „Apie pagrindus“, parašytas apie 220 – 230 m. Susideda iš keturių knygų. Pirmoji knyga „Švenčiausioji trejybė ir angelų sukūrimas“. Antroji knyga „Pasaulio ir žmogaus sukūrimas ir išgelbėjimas“. Trečioji knyga „Žmogaus valios laisvė, gundymas ir nuodėmė, visų kūrinių eschatologinis atnaujinimas Dieve“. Ketvirtoji knyga „Šventojo rašto įkvėpimas ir aiškinimas“.
Savo darbą apie Pagrindus paskiria dviejų tipų skaitytojams: tikintiesiems, kurie nori gilinti tikėjimą ir netikintiems (filosofams, eretikams ir net tikėjimo priešams).Origenas daug mąsto apie Šv. Rašto reikšmę. Žodis – Šventasis Raštas teikia žmogui išgelbėjimą. Kad pasitikrintume ir gerai suprastume jo reikšmę, reikia žvelgti į tradiciją. Biblija kaip tekstas gimė bendruomenėje ir aiškinti Raštą turime toje bendruomenėje ir jos tradicijoje.
Origenas pripažįsta, kad pagrindinis dalykas yra tikėjimas, bet taip pat reikalinga ir mąstymo ir supratimo dovana žmogui. Mąstant apie Bažnyčią Origenas turi aristokratizmo bruožų savo teorijoje. Savo darbe „Prieš Celsą“ yra viena vieta, kur sako: „Visi krikščionys tiki tą pačią tiesą, bet ją tiki skirtingu būdu“.
Supranta Bažnyčią panašiai kaip ir kūną: Kūnas, siela, dvasia. Tikintieji tiki Žodį ir Apreiškimą, bet kiekvienas skirtingu būdu. Bažnyčioje yra trys tikinčiųjų klasės:
- Paprasti (eiliniai) tikintieji. Prilyginami kūno sąvokai. Tiki nuoga, pažodine Šventųjų Raštų tiesa.
- Tobulesni tikintieji. Prilyginami sielos sąvokai. Skaitydami Raštus jie gali suprasti alegorines Žodžio – raštų prasmes. Šiam sluoksniui Origenas priskiria ir gnostikus. Šis sluoksnis pajėgus įeiti į pažinimo procesą, kurį Origenas vadina gnosis.
- Tikintieji dar tobulesni. Tikintieji dar tobulesni už tobulesnius yra tie, kurie yra pajėgūs suprasti Šv. Rašto dvasinę reikšmę ir jau turi kontempliacijos laipsnį, dėl to gali kontempliuoti Tiesą. Kontempliacija tai malonė suprasti Šv. Rašto dvasinę reikšmę.
Šv. Paulius irgi sakė, kad Gyvoji Bažnyčia turi kūną, sielą ir dvasią. Origenas irgi galvoja taip pat, kalbėdamas apie tuos tris tikinčiųjų sluoksnius.
Origeno teologija (tais laikais teologijos ir filosofijos sąvokos nesiskyrė) yra panaši į Klemenso Aleksandriečio ir šv. Justino teologiją. Dievas neturi tikslaus apibrėžimo ir Jo negalime iki galo pažinti, nes jei pažintume Jis nebebūtų Dievas. Dievas yra apibrėžiamas kaip tobulas, nematerialus, amžinas ir nesikeičiantis ir negali būti suprastas moksliškai. Origenas mano, kad Jėzus ir Šv. Dvasia yra pavaldūs Dievui Tėvui. Čia pastebime Origeno subordinacionizmo teoriją (el subordinacionismo – išvertus iš ispanų kalbos reiškia pavaldumas, priklausomumas). Žodis čia yra tarpininkas tarp Tėvo ir pasaulio ir yra žodis, kuris buvo sukurtas…
Tėvas sukuria sūnų ir sūnus kuria protingąją gamtą – visas tas kūrimo procesas – kaip grandininės – pakopinės reakcijos ir ryšiai. Čia pasireiškia prieštaravimas neoplatonikų teorijai, nes jei kas sako, kad Dievas kuria pasaulį – tai reiškia, kad Jis jį keičia – bet juk pagal tą filosofiją pasaulis yra nekintamas lygiai kaip ir Dievas. Pasaulis kyla amžinai iš Dievo. Dievas kuria pasaulį amžiną ir dėl to jis nesikeičia. Biblijoje kalbama apie pasaulio pradžią Pradžios knygoje. Kodėl pradžios knyga apie tai kalba? Juk tai prieštaravimas. Jei yra pradžia, vadinasi bus ir galas. Origenas į tai atsako labai spekuliatyviai teigdamas, kad tai nėra pasaulis bendrąja sąvoka ar prasme, tai yra tik vienas iš pasaulių ir kad bus daug kitų pasaulių. Dievas kuria kitus pasaulius amžinai, jie turi pabaigas: vieni miršta ir tada atsiranda arba yra jau kiti. Nors Dievas kuria pasaulį iš nieko, ar Jis nėra nekintamas? Kaip Jis gali kurti? Ir, kad tai išvengtų Origenas prisiima šią labai ginčytiną poziciją, kad pasaulis bendrąja prasme irgi yra amžinas. Dievas kuria ir išlaiko pasaulį bet kuriuo momentu, tai yra visada. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad protas nėra pajėgus išspręsti, nuspresti ir kad tai žinome per apreikštąjį tikėjimą. Origenas išsprendžia problemą pasakydamas, kad šis pasaulis nėra pirmas ir nėra paskutinis – nes visada buvo Dievas ir pasaulis.
Dabartiniai mokslininkai teigia, kad visos pasaulio religijos turi gnosticismo elementų. Origenas taip pat turi gnosticismo įtakos savo teorijoje. Kas yra gnosticizmas? Trumpai išsireiškus, tai teigimas, kad pažinti Dievą arba išsigelbėti yra galima savo protavimu, pažinimu (gnosis – žinojimas) ir nėra būtina Dievo malonė.
Anksčiau minėtoje kūrimo proceso kaskadoje Dievo Sūnus arba kitaip Žodis turi sau irgi pavaldžių žodžių – tai yra žmogiškų-dvasinių būtybių ir tos būtybės turi pasirinkimo, apsisprendimo laisvę. Origenas mano, kad jei žmogiškos būtybės neturėtų laisvės, tai istorijos taip pat neturėtų. Istoriją gali turėti tik laisvos pasaulio būtybės. Gamta neturi istorijos, žmogus turi istoriją. Žmogus yra laisvas ir gali eiti link Dievo ir taip pat nuo Jo pasitraukti. Iš tos laisvės ir artumo su Dievu idėjos, Origenas mąsto apie sukurtų dvasių hierarchiją. Teigia, kad angelai valdo žvaigždžių ir planetų judėjimą, kuris yra tvarkingas. Po angelų esančios dvasinės būtybės yra žmonės. Kalbėdamas apie sielą Origenas išsireiškia kaip ir kiti neoplatonikų filosofai, kad žmogaus siela yra uždaryta į kūną kaip į kalėjimą. Graikiškai Soma – kūnas ir Sema – kalėjimas. Platonas ir pitagoristai teigė taip pat, kad siela yra kūne kaip kalėjime. Origenas kalba apie pastangas išsivaduoti iš šito kūno ir atgauti sielai ankstesnę dvasinę prigimtį. Origenas kalbėjo ir apie sielos perėjimo iš vieno kūno į kitą galimybę, neatmetant galimybės, kad atskirais atvejais tai gali būti ir gyvulių kūnai.
Kaip prasideda žmogaus siela? Siela gimsta arba ji yra perduodama iš išorės. Dievas sukuria sielą – jai prasidėjus motinos įsčiose.
Kaip išsilaisvinti sielai iš kūno kalėjimo? Visų pirma turi žmogus eiti protinio pažinimo keliu (vystyti intelektinį pažinimą – gnosis) Antra, žmogus turi laisvą pasirinkimo teisę, kuri yra labai svarbi ir yra būtina eiti pasirenkant etinį – moralinį kelią. Trečia, Origenas pabrėžia, kad siela geidžia , trokšta ir ilgisi to ankstesnio sielos laisvo būvio, kai buvo panaši į Dievą. Ji negali pamiršti tai. Ir svarbiausia yra pažinti save, nes tai yra tas pats kaip ir pažinti Dievą. Dievas sukūrė mus panašius į save ir todėl jei pažinsime save – pažinsime Dievą.
Bet, kad galėtume pažinti save ir Dievą, Origenas labai pabrėžia ir Dievo malonės reikšmę. Kristus savo krauju mus atpirko iš šėtono valdžios ir nuo to įvykio pradeda į mus lietis Dievo malonė. Dievo malone yra atperkamas ir žmogus ir visas sukurtasis pasaulis, visa išsigelbėja Dievo malone. Čia jau Origenas nebėra vienoje pozicijoje su gnostikais. Čia, savo pažiūrose, Origenas pasižymi dideliu krikščionišku optimizmu ir teigia, kad pasaulis yra geras. Pasaulis yra geras ir materija iš kurios jis yra padarytas yra taip pat gera, nes buvo atpirkta ir išgelbėta. Neoplatonikai teigė priešingai, kad materija yra bloga ir materialus pasaulis yra sugedęs.
Origenas teigia, kad visa istorija yra lėtas gerėjimo procesas ir ėjimas į tikrąją tiesą, kuri bus pasiekta paskutiniaisiais laikais, kai pasaulis bus išgelbėtas pilnutinai. Visa istorija yra tik išgelbėjimo istorija.
Parengė br. Vidas OCD
Naudota literatūra:
1.MIGUEL GARCÍA – BARÓ, Sócrates y Herederos, introducción a la historia de la filosofía occidental, Ediciones Sígueme Salamanca, 2009, pp. 197 – 201.
2. Filosofijos istorijos paskaitų, dėstytų Teologijos fakultete Salamankos universitete 2009 m., konspektas
Karmelitai ocd 
Parašykite komentarą