Kapadokijos Tėvai

Viduramžių filosofijos istorija.

Kapadokijos Tėvai

Po imperatoriaus Konstantino posūkio į krikščionybę, pasiturinčių ir tvirtai stovinčių ekonomiškai, krikščioniškų šeimų atžalos užims svarbius postus Bažnyčios valdyme. Mažojoje Azijoje Kapadokijos regione tokioms krikščioniškoms šeimoms priklausė Bazilijus Cezarietis (Basilio de Cesarea) ir jo jaunesnysis brolis Grigalius Nisietis (Gregorio de Nisa) bei jo studijų draugas Grigalius Nacianzietis (Gregorio de Nacianzo). Jiems visiems trims buvo suteiktas garbingas Trijų Didžiųjų Tėvų Kapadokiečių titulas. Jie labai prisidėjo įveikiant Arijaus ereziją, nustatant ryšį ir santykį tarp  tikėjimo ir helenistinės filosofijos bei vystant vienuolinį dvasingumą.

Origenas (184 – 253)

Įvadas į Vidurinių amžių filosofijos istoriją.

Origenas (184 – 253)

Savo gilia filosofija lenkia visus ankstesnius autorius. Gimė 184 m. Egipte, manoma Aleksandrijoje. Turi Bažnyčios rašytojo titulą. Mirė 253 m. Tire. Pasižymėjo sugebėjimais kurti spekuliatyvią filosofiją (spekuliatyvi filosofija – filosofija skirianti dėmesį dėsniui, o ne atskiram jo pasireiškimui praktikoje). Tais laikais filosofijos ir teologijos sąvokos buvo vienareikšmės. Aleksandrijoje Origenas bendrauja su Klemensu Aleksandriečiu ir su neoplatoniškos krypties filosofu Amonijumi Saku. Origenas laikomas pagrindiniu mąstytoju tarp Aleksandrijos filosofų. Jis susiejo platoniškos krypties filosofiją ir krikščionybę ir apie dešimt sekančių amžių krikščionybė maitinosi iš to Origeno filosofijos šaltinio. Nebuvo lengva filosofiškai susieti Platono idėjas ir krikščionišką pasaulėžiūrą. Platono filosofija remiasi tuo, kad didžiausią ontologinę vertę priskiria tam kas yra amžina. Amžinos idėjos idėja. Kas iš tikrųjų egzistuoja (yra) – jau nebegali nustoti egzistuoti ar būti . Tai vadiname pagrindiniu Platono filosofijos būties dėsniu. Kas yra amžina (neturi nei pradžios nei pabaigos) yra vientisa, nesikeičianti ir identiška pati sau realiausia būtis – Dieviškoji būtis. Kaip žiūrint į šias tiesas,  galime jas susieti su krikščioniškosiomis dogmomis (Trejybės dogma, Dievo Sūnaus kančia, būsimu prisikėlimu ir kt.). Visa sekančio tūkstantmečio teologija turi būti dėkinga Origenui už jo pastovų domėjimąsi šia filosofine problema.

Dionizijus Mistikas (Areopagietis)

Viduramžių filosofijos istorija.Frankų valdovas Karolis Didysis 800 metais vainikuojamas Vakarų Romos imperijos karūna ir jam valdant prasideda vadinamasis Karolingų kultūrinis atgimimas. Bandoma atgaivinti graikų – romėnų kultūrą. IX a. Karolio Didžiojo anūkas Karolis Plikagalvis įsako airių vienuoliui Jonui Škotui Erigenai (Juan Escoto Erígena) išversti iš graikų kalbos paslaptingą tekstą, kurio autorius save pavadina Dionizijumi. IX a. Europoje beveik buvo pamiršta senoji graikų kalba ir tik kai kurie airių vienuolynai dar turėjo vienuolių, kurie mokėjo šią kalbą.

Šv. Anzelmas

Viduramžių filosofijos istorija.

Šv. Anzelmas (1033 – 1109)

Šv. Anzelmo iš Aostos (Anselmo de Aosta) filosofinės pažiūros formuojasi esant ginčui tarp fideizmo ir racionalizmo, antidialektikų ir dialektikų šalininkų.
Anzelmas teigė, kad krikščionių perimtai mokymo tradicijai labiausiai pavojingas dalykas – tai atmesti protinę veiklą teologijoje ir religijoje. Jis buvo priešiškas ekstremaliems fideizmo ir racionalizmo pasireiškimams teologijoje. Pagrindinė ontologinė žmogaus privilegija yra jo protas ir, jei mes tinkamai naudojamės protu, jis gali padėti tiksliausiai priartėti prie Dievo. Anzelmo filosofinis šūkis yra Fides quaerens intellectum – tikėjimas siekiantis supratimo, tikėjimas ieškantis tiesos ir neužsidarantis  tik savyje. Tikėjimas nėra aklas ir nepraleidžiantis pažinimo šviesos. Tik tokiu būdu tikėjimas gali tapti brandžiu tikėjimu. Anzelmas pasinaudoja šv. Pauliaus ir Šv. Jono mintimis iš Naujojo Testamento: per tikėjimą mes pažįstame mįslingai (Šv. Paulius), bet po mirties matysime Dievą tokį koks Jis Yra, veidu į veidą (Šv. Jonas). Anzelmui Dievo pažinimas mūsų gyvenime yra tarp dviejų polių: Dievo pažinimo mįslingu būdu ir Dievo pažinimo veidu į veidą būdu. Protas yra ta priemonė ir pagrindinis instrumentas, kuris padeda gyvenimo kelionėje vis artėti link galutinio pažinimo Tikslo, susitikimo su Dievu. Teologija turi būti suprasta kaip mokslas ir pastangos jau šiame gyvenime įveikti mįslingąsias Aukščiausiojo ir Jo sukurtos kūrinijos puses. To negalėsime padaryti jei nuvertinsime proto vaidmenį ir nesinaudosime dialektikos pasiekimais.

Islamo filosofijos apžvalga

Viduramžių filosofijos istorija.

1200 m. Sorbonoje susirinko visos Paryžiaus mokyklos, kad įsteigtų pirmąjį pasaulyje universitetą. Pirmieji universitetai: Paryžiaus (Sorbonos), Bolonijos ir Salamankos.

Islamo kultūra išsaugojo Aristotelio veikalus ir juos išsivertė į arabų kalbą. Tie veikalai vėl pasiekė Europą. Europoje Aristotelio darbai ir kiti klasikiniai graikų filosofų veikalai pranyko kartu su graikų ir romėnų kalbos sunykimu ir užmiršimu. Šioje epochoje vėl sugrįžta graikų filosofija, bet jau dabar yra verčiama iš arabų kalbos. Verčiami taip pat ir arabų filosofai, kurie komentavo graikų filosofiją. Filosofijoje pasirodo žymių aristoteliškos krypties filosofų ir vienas iš jų yra Tomas Akvinietis.

Viduramžių universiteto struktūra.

Vidurinių amžių filosofijos istorija.

XIII a. prasideda didelės permainos. 1200 m. Paryžiaus mokyklos susirenka Sorbonoje ir įkuria pirmąjį universitetą. Po Paryžiaus universiteto seks kitų universitetų įkūrimas: Bolonijos, Salamankos (1216).

Arabų literatūra yra verčiama į lotynų kalbą ir išplinta po visą Europą. Katarų erezija Akvitanijoje (Prancūzija) atnešė daug karų, eretikai buvo nugalėti kryžiaus žygių būdu ir likę gyvi nužudyti. Katarų (Albigiečių) eretikų doktrina buvo nauja gnostikų teorijos atšaka. Europiečių problemos su erezijomis ir ryšiai su rytų tautomis reikalavo religijos intelektualinio atsinaujinimo.

Šv. Bonaventūra

Viduramžių filosofijos istorija.

Šv. Bonaventūra (1221 – 1274)

Šv. Bonaventūra yra laikomas pranciškoniškosios metafizikos mokyklos pradininku. Jo ir jo draugo Šv. Tomo Akviniečio darbuose randame viso ankstesnio filosofinio mąstymo sintezę. Abu teologai yra dogmos ir apreikštosios tiesos teologai ir savo darbuose remiasi Šv. Augustinu (Bonaventūra) ir Aristoteliu (Tomas Akvinietis). Nors gyvenime abu buvo geri draugai, bet jų doktrinos yra viena kitai priešingos. Bonaventūra buvo vienas iš pirmųjų Paryžiaus universiteto teologijos profesorių ir pirmasis ir septintasis pranciškonų generolas po Šv. Pranciškaus. Už savo darbus gavo iš Paryžiaus universiteto Serafiškojo daktaro vardą.

Tomas Akvinietis

Viduramžių filosofijos istorija.

Tomas Akvinietis (1225 – 1274)

Gimė italų aristokratų šeimoje, kuri buvo prieš Tomo tapimą vienuoliu ir uždarė jį į kalėjimą. Tik po pusantrų metų rizikuojant savo gyvybe jam pasisekė iš jo ištrūkti. Įstojo  į dominikonų ordiną, mokėsi Paryžiuje ir Kelne. Mokydamasis Kelne buvo Alberto Didžiojo mokinys. Albertas Didysis sudomino Tomą Aristotelio filosofija ir vėliau Aristotelis   turėjo didžiulę įtaką Tomo Akviniečio filosofijoje. Nuo 1252 – 1256 m. buvo Paryžiaus universiteto teologijos profesorius. Jo darbai prasidėję tuo laikotarpiu buvo gilūs turiniu ir labai gausūs. Savo pirmajame darbe vadinamu el opúsculo – išvertus darbas mažesnis už sumą (kita darbų rūšis), skirtas vienam kuriam klausimui nagrinėti) „Apie būtį ir esenciją“ (Sobre el ente y la esencia) – jau pateikia daugelį savo filosofijos pagrindinių minčių. Bet, kaip beveik visi viduramžių filosofai, nieko sau iš iškeltų idėjų neprisiskiria o apeliuoja į kitus filosofinius autoritetus kaip Aristotelis ir Avicena.

Jonas Duns Škotas

Jonas Duns Škotas (Juan Duns Escoto) 1266 – 1308

Kilme škotas, gavęs skvarbiojo (sutil) daktaro vardą, buvo pranciškonas. Studijavo Kembridže, Oksforde ir Paryžiuje. Dirbo profesoriumi Oksforde ir Paryžiuje, mirė Kelne. Neužbaigė nė vienos sumos (viduramžių filosofijos darbo rūšis), nes buvo įtrauktas į konfliktus vykusius tarp pasaulietinės ir popiežiaus valdžios. Išliko jo paskaitų konspektai, kuriuos užrašė mokiniai. Tie konspektai buvo vadinami reportationes, nes gale turėdavo dėstytojo parašą, kad tema sukonspektuota gerai. Taip pat išliko jo darbai vadinami ordinationes – tai reiškia mokytojo diktantai. Iš tų diktantų yra išlikęs vienas jo  didžiausias darbas Opus oxoniense (Oksfordo darbas). Opus oxoniense liko neužbaigtas ir tai buvo komentaras Petro Lombardo Sentencijų knygai.

Šventasis Augustinas

Šventasis Augustinas – pirmasis iš didžiųjų mąstytojų, kurio gyvenimas esmingai susijęs su jo mokyta filosofija ir teologija. Jo filosofija nėra tik gryno proto išvedžiojimai, tai jo paties gyvenimo apmąstymai.

Augustinas gimė 354m. Afrikoje, romėnų provincijoje, dabartiniame Tunise. Motina buvo krikščionė, o tėvas pagonis. Nuo pat vaikystės buvo ugdomas kaip krikščionis, bet vėliau palieka tikėjimo praktiką. Tėvai buvo pasiturintys ir jam netrūko pinigų mokslams ir laisvam, nerūpestingam gyvenimui. Nuo pat jaunystės pasižymėjo moksluose, įgyja solidų išsilavinimą. Studijuoja Tagastėje, Kartaginoje, vėliau gauna katedrą Romoje ir Milane.