Norintis įstoti į jų sektą nebūdavo priimamas iš karto. Kai tik gaudavo nedidelį įrankį žemei apdirbti, juostą persijuosti strėnas ir baltą drabužį, vienerių metų laikotarpyje gyvendavo atskirai nuo bendruomenės tokį patį gyvenimo būdą kaip ir jie. Jei per tų metų laikotarpį sugebėdavo išsaugoti pageidaujamą susilaikymą, jam būdavo leidžiama daugiau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, netgi dalyvauti apsiplovimo apeigose, bet jis vis dar negalėdavo gyventi kartu su bendruomene.
Po šio stiprybės išbandymo jo temperamentas būdavo bandomas dar du metus ir, jei per tą laikotarpį jį matydavo esant vertą, tik tuomet jį priimdavo į bendruomenę. Bet prieš sėdant prie bendro stalo, jis dar turėdavo duoti iškilmingas priesaikas.
Flavio Josefo, De Bello Iudaico 2,8,7.
Vertė br. Vidas Jankevičius ocd
Tie, kurie nepažįsta šios būsenos, remdamiesi šio pasaulio meilės pažinimu, gali įsivaizduoti, ką reiškia sielai susitikimas su kažkuo, kas jai yra mylimiausia. Kadangi tas kažkas, ką mes manome iš tiesų mylį, yra laikina ir kenksminga, kaip besikeičianti šmėkla, to mes negalime mylėti tikra meile, nes tai nėra tai, ko mes iš tiesų trokštame. Tikrasis mūsų meilės objektas yra kitame pasaulyje; mes galėtume su juo susijungti, būti jo dalininku ir jį turėti, jei tik neatsiduotume kūno malonumams. Tie, kurie tai patyrė, supranta, ką sakau; žino, kad siela turi kitą gyvenimą, jei prisiartina prie Jo ir tampa Jo dalininku, suvokdama, kad šalia jos yra tikrojo gyvenimo davėjas, be kurio nieko kito nereikia. Yra patartina, kad išsižadėtum visko ir atsiduotum tik Jam ir kad su Juo darytum tik viena – nutraukti visa, kas jungia tave su šiuo pasauliu. Štai kaip mes stengiamės iš čia ištrūkti, kankindamiesi dėl sąsajų su kitais. Tokiu būdu mes pilnutinai grįžtame į pačius save, nepalikdami nieko, kas nebūtų susieta su Dievu.
Karmelitai ocd 