Šv. Anzelmas

Viduramžių filosofijos istorija.

Šv. Anzelmas (1033 – 1109)

Šv. Anzelmo iš Aostos (Anselmo de Aosta) filosofinės pažiūros formuojasi esant ginčui tarp fideizmo ir racionalizmo, antidialektikų ir dialektikų šalininkų.
Anzelmas teigė, kad krikščionių perimtai mokymo tradicijai labiausiai pavojingas dalykas – tai atmesti protinę veiklą teologijoje ir religijoje. Jis buvo priešiškas ekstremaliems fideizmo ir racionalizmo pasireiškimams teologijoje. Pagrindinė ontologinė žmogaus privilegija yra jo protas ir, jei mes tinkamai naudojamės protu, jis gali padėti tiksliausiai priartėti prie Dievo. Anzelmo filosofinis šūkis yra Fides quaerens intellectum – tikėjimas siekiantis supratimo, tikėjimas ieškantis tiesos ir neužsidarantis  tik savyje. Tikėjimas nėra aklas ir nepraleidžiantis pažinimo šviesos. Tik tokiu būdu tikėjimas gali tapti brandžiu tikėjimu. Anzelmas pasinaudoja šv. Pauliaus ir Šv. Jono mintimis iš Naujojo Testamento: per tikėjimą mes pažįstame mįslingai (Šv. Paulius), bet po mirties matysime Dievą tokį koks Jis Yra, veidu į veidą (Šv. Jonas). Anzelmui Dievo pažinimas mūsų gyvenime yra tarp dviejų polių: Dievo pažinimo mįslingu būdu ir Dievo pažinimo veidu į veidą būdu. Protas yra ta priemonė ir pagrindinis instrumentas, kuris padeda gyvenimo kelionėje vis artėti link galutinio pažinimo Tikslo, susitikimo su Dievu. Teologija turi būti suprasta kaip mokslas ir pastangos jau šiame gyvenime įveikti mįslingąsias Aukščiausiojo ir Jo sukurtos kūrinijos puses. To negalėsime padaryti jei nuvertinsime proto vaidmenį ir nesinaudosime dialektikos pasiekimais.

Pranašas Elijas ir Karmelitų tradicija

Yra teisinga laikyti pranašą Eliją kaip pavyzdį vienuoliniam gyvenimui. Jo apsigyvenimas Karmelio kalne, kuriame atsiskyrėlių gyvenimo tradicija jau turėjo savo istoriją daugelį šimtmečių, ir Bažnyčios tėvų tradicija pradedant Atanazijaus (Atanasio), Jeronimo (Jerónimo) ir Kasijono (Casiano) tai patvirtina. Galima sakyti, kad sekimas pranašu Elijumi jau yra pačiose giliausiose karmelitų ideologijos šaknyse.

1215 m. Bažnyčios IV Laterano susirinkime buvo uždrausta kurti naujus religinius ordinus.

1274 m. Bažnyčios V Liono (Lyon, Prancūzija) susirinkime buvo uždrausta ir panaikinta daug religinių bendruomenių ir atsirado didelis pavojus karmelitų bendruomenės egzistavimui.

Islamo filosofijos apžvalga

Viduramžių filosofijos istorija.

1200 m. Sorbonoje susirinko visos Paryžiaus mokyklos, kad įsteigtų pirmąjį pasaulyje universitetą. Pirmieji universitetai: Paryžiaus (Sorbonos), Bolonijos ir Salamankos.

Islamo kultūra išsaugojo Aristotelio veikalus ir juos išsivertė į arabų kalbą. Tie veikalai vėl pasiekė Europą. Europoje Aristotelio darbai ir kiti klasikiniai graikų filosofų veikalai pranyko kartu su graikų ir romėnų kalbos sunykimu ir užmiršimu. Šioje epochoje vėl sugrįžta graikų filosofija, bet jau dabar yra verčiama iš arabų kalbos. Verčiami taip pat ir arabų filosofai, kurie komentavo graikų filosofiją. Filosofijoje pasirodo žymių aristoteliškos krypties filosofų ir vienas iš jų yra Tomas Akvinietis.

Viduramžių universiteto struktūra.

Vidurinių amžių filosofijos istorija.

XIII a. prasideda didelės permainos. 1200 m. Paryžiaus mokyklos susirenka Sorbonoje ir įkuria pirmąjį universitetą. Po Paryžiaus universiteto seks kitų universitetų įkūrimas: Bolonijos, Salamankos (1216).

Arabų literatūra yra verčiama į lotynų kalbą ir išplinta po visą Europą. Katarų erezija Akvitanijoje (Prancūzija) atnešė daug karų, eretikai buvo nugalėti kryžiaus žygių būdu ir likę gyvi nužudyti. Katarų (Albigiečių) eretikų doktrina buvo nauja gnostikų teorijos atšaka. Europiečių problemos su erezijomis ir ryšiai su rytų tautomis reikalavo religijos intelektualinio atsinaujinimo.

Šv. Bonaventūra

Viduramžių filosofijos istorija.

Šv. Bonaventūra (1221 – 1274)

Šv. Bonaventūra yra laikomas pranciškoniškosios metafizikos mokyklos pradininku. Jo ir jo draugo Šv. Tomo Akviniečio darbuose randame viso ankstesnio filosofinio mąstymo sintezę. Abu teologai yra dogmos ir apreikštosios tiesos teologai ir savo darbuose remiasi Šv. Augustinu (Bonaventūra) ir Aristoteliu (Tomas Akvinietis). Nors gyvenime abu buvo geri draugai, bet jų doktrinos yra viena kitai priešingos. Bonaventūra buvo vienas iš pirmųjų Paryžiaus universiteto teologijos profesorių ir pirmasis ir septintasis pranciškonų generolas po Šv. Pranciškaus. Už savo darbus gavo iš Paryžiaus universiteto Serafiškojo daktaro vardą.

SPALIO 15 d. Šv. Jėzaus Teresė Avilietė

“TROKŠTU PER AMŽIUS GIEDOTI TAVO GAILESTINGUMĄ!”

I.  ŠV.  JĖZAUS TERESĖS  BIOGRAFIJA

Šv. Jėzaus Teresė (Teresa de Ahumada y Cepeda) gimė 1515 metais kovo 28 dieną Ispanijos mieste Aviloje. Ji – trečias  kūdikis iš antrosios Don Alonso Sanchez de Cepeda santuokos su Beatriz de Ahumada. Pirmoji žmona Catalina del Peso mirė 1507 metais, palikdama Don Alonso du vaikus. Antrojoje santuokoje gimė dešimt vaikų, todėl “Gyvenimo” knygoje Teresė rašė: “Mes buvome trys seserys ir devyni broliai” (“Gyvenimas” 1, 3). Beatriz de Ahumada mirė 1528 m., būdama 33 metų. Apie savo tėvus Teresė rašė: “Mano tėvas labai mylėjo vargšus, gailėjo ligonių ir net tarnų. Jo gailestis buvo toks didelis, jog niekas nepajėgė jo įtikinti turėti vergų. Jis taip juos užjautė, jog kartą, kai  namuose buvo jo brolio vergė, jis bendravo su ja kaip su savo vaiku ir sakė  taip užjaučiąs ją, jog negalįs pakelti jos nelaisvės. Jis buvo labai sąžiningas. Niekas niekada negirdėjo jo prisiekinėjant ar priekabiaujant. Jis buvo teisus žmogus”.

“Mano motina taip pat turėjo daug dorybių. Visą gyvenimą kentėjo nuo daugybės ligų. Buvo ypatingai kukli. Nors buvo labai graži, niekada niekam nedavė dingsties manyti, jog jai rūpi jos grožis. Mirė teturėdama trisdešimt trejus metus, tačiau rengėsi kaip daug vyresnė moteris. Ji buvo švelni ir labai inteligentiška. Gyvenime patyrusi daug išmėginimų, ji mirė kaip gera krikščionė” (“Gyvenimas” 1, 1. 2).

Tomas Akvinietis

Viduramžių filosofijos istorija.

Tomas Akvinietis (1225 – 1274)

Gimė italų aristokratų šeimoje, kuri buvo prieš Tomo tapimą vienuoliu ir uždarė jį į kalėjimą. Tik po pusantrų metų rizikuojant savo gyvybe jam pasisekė iš jo ištrūkti. Įstojo  į dominikonų ordiną, mokėsi Paryžiuje ir Kelne. Mokydamasis Kelne buvo Alberto Didžiojo mokinys. Albertas Didysis sudomino Tomą Aristotelio filosofija ir vėliau Aristotelis   turėjo didžiulę įtaką Tomo Akviniečio filosofijoje. Nuo 1252 – 1256 m. buvo Paryžiaus universiteto teologijos profesorius. Jo darbai prasidėję tuo laikotarpiu buvo gilūs turiniu ir labai gausūs. Savo pirmajame darbe vadinamu el opúsculo – išvertus darbas mažesnis už sumą (kita darbų rūšis), skirtas vienam kuriam klausimui nagrinėti) „Apie būtį ir esenciją“ (Sobre el ente y la esencia) – jau pateikia daugelį savo filosofijos pagrindinių minčių. Bet, kaip beveik visi viduramžių filosofai, nieko sau iš iškeltų idėjų neprisiskiria o apeliuoja į kitus filosofinius autoritetus kaip Aristotelis ir Avicena.

Jonas Duns Škotas

Jonas Duns Škotas (Juan Duns Escoto) 1266 – 1308

Kilme škotas, gavęs skvarbiojo (sutil) daktaro vardą, buvo pranciškonas. Studijavo Kembridže, Oksforde ir Paryžiuje. Dirbo profesoriumi Oksforde ir Paryžiuje, mirė Kelne. Neužbaigė nė vienos sumos (viduramžių filosofijos darbo rūšis), nes buvo įtrauktas į konfliktus vykusius tarp pasaulietinės ir popiežiaus valdžios. Išliko jo paskaitų konspektai, kuriuos užrašė mokiniai. Tie konspektai buvo vadinami reportationes, nes gale turėdavo dėstytojo parašą, kad tema sukonspektuota gerai. Taip pat išliko jo darbai vadinami ordinationes – tai reiškia mokytojo diktantai. Iš tų diktantų yra išlikęs vienas jo  didžiausias darbas Opus oxoniense (Oksfordo darbas). Opus oxoniense liko neužbaigtas ir tai buvo komentaras Petro Lombardo Sentencijų knygai.

Medžiaga maldai pagal Šv. Jėzaus Teresės Avilietės Gyvenimo knygą

1 skyrius

Šeima ir namai

Pradėk rašyti dvasinį dienoraštį.

–         Pavesk savo tėvus Dievui. Kokias dorybes jie turi arba turėjo?

–         Ką išmokai iš savo tėvų?

–         Prašyk Jėzaus, kad tau padėtų užgydyti žaizdas, jeigu tave kartais yra tėvai skriaudę ar blogai su tavimi elgęsi, jeigu nepatyrei jų meilės ir globos.

Šventoji Jėzaus Teresė, Gyvenimo knygos komentaras II dalis

II. Šv. Teresės Avilietės Gyvenimo knygos komentaras: 11  – 22 skyriai (asmeninei arba grupės maldai, meditacijoms)

2015 metais švęsime Šv. Jėzaus Teresės Avilietės jubiliejų – penkis šimtus metų nuo jos atėjimo į šį pasaulį ir nėra geresnio būdo pasiruošti tai progai, kaip vėl tiesiog sugrįžti prie jos raštų, juos skaitant ir apmąstant, stengiantis pasinaudoti Šventosios patarimais maldoje ir gyvenime.