Karmelitai ocd

19 lapkričio, 2010

Visuotinis pašaukimas šventumui

Filed under: Dvasingumas — vidasocd @ 21:01

Viešpaties raginimas: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (plg. Kun 11, 45) skambėjęs visoje Izraelio tautos istorijoje, kulminaciją pasiekia Naujojoje Sandoroje, kuomet Jėzus kreipiasi į savo sekėjus: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48). Atsiliepdami į Viešpaties raginimą siekti Dievo Karalystės vertybių, turime galimybę pasinaudoti Jo paties paliktu mums pamokymu būti kaip tie išmintingi mokiniai, iškeliantys iš savo lobyno naujų ir senų daiktų (plg. Mt 13, 52). Norint kaskart labiau įsigilinti į šventumo slėpinį, naudinga naujai įsižiūrėti, ką apie šventumą mums kalba Šventasis Raštas, ko moko Bažnyčia bei ką savo gyvenimu ir mokymu liudija šventieji, tarp kurių – mums ypač svarbūs šventieji karmelitai: visi tie, kurie Dievo Karalystėje jau ragauja šventumo vaisius.

Šventumas Šventajame Rašte

Senajame Testamente žmogui save  apreiškiantis Viešpats pasirodo kaip  didžiai galingas ir šventas Dievas.  Kas tarp dievų tau lygus, Viešpatie? Kas, kaip tu, nuostabus šventumu? (Iš 15, 11) gieda Izraelio tauta drauge su Moze perėjusi Raudonąją jūrą. Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas! (Įst 32, 4) pakartoja jis tarsi testamentą savo tautai įžengiančiai į Pažadėtąją žemę. Pranašas Izaijas pasakoja regėjęs Viešpatį, kuris sėdėjo aukštame ir didingame soste, o aplink stovintys serafai nepaliaudami šaukė vienas kitam: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (plg. Iz 6, 1 – 4). Izraelio tauta su džiaugsmu gieda:

Aukštinkite Viešpatį, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie jo šventojo kalno, nes Viešpats, mūsų Dievas, šventas! (Ps 99, 9) Kas yra toks kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje? (Ps 113, 5 – 6)

Tauta, apsupta Viešpaties palankumo, meilės ir ištikimybės, yra išskirta iš kitų tautų, ji gauna užduotį tapti šventa:

Pašvęskite save ir būkite šventi (Kun 12, 44b). Tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti jo branginama tauta (Įst 7, 6). Jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta (Iš 19, 6a).

Naujajame Testamente šventumo sąvoka įgauna naują prasmę. Čia ypač pabrėžiamas krikščionių pašaukimas šventumui:

Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas (1Pt 1, 16).

Dabar šis kvietimas skirtas ne vienai, iš kitų tautų tarpo išskirtai tautai, bet visiems žmonėms, Kristuje išrinktiems dar prieš pasaulio sutvėrimą būti šventais ir nesuteptais jo akivaizdoje (plg. Ef 1, 4). Krikščionių bendruomenė vadinama šventaisiais. Apaštalų Darbų knygoje Ananijas priešinasi Viešpaties paliepimui priimti atsivertusį Saulių: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje“ (Apd 9, 13). Apaštalas Paulius Korinto krikščionims kalba apie „rinkliavą šventiesiems“ (1Kor 16, 1 – 2), o laiške Efeziečiams rašo, jog jam buvo atskleistas slėpinys,

kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams (Ef 3, 5).

Antrąjį laišką Korintiečiams Apaštalas baigia atsisveikinimu:

Sveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji (2 Kor 13,12).

Šventumas visų pirma yra žmogų perkeičianti dovana:

Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 17). Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10). Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo (Ef 2, 13).

Šventumas reiškia atgimimą:

Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo ( Tit 3, 5). Jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo (1Pt 3, 21).

Šventumas yra įsūnystė:

Jis palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje (Ef 1. 4 – 5).

Tačiau ši dovana žmogų įpareigoja gyventi atnaujintą gyvenimą:

ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems (Ef 5, 3), numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, romumu ir kantrumu (Kol 3; 5, 12),

stengdamiesi visuomet būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5).[1]

[1] plg. Антонио Сикари. Портреты святых. I, Milano, 1987. P. 6 – 10

Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas (1Tes 4,3)

Krikščionio šventumas kyla iš Kristaus, Įsikūnijusio Dievo Žodžio, kuris yra gyvenimo šventumo autorius ir ištobulintojas,[2] o meilė Kristui yra pats svarbiausias ir ryškiausias kiekvieno šventojo bruožas. Būdamas

neregimojo Dievo atvaizdas (Kol 1, 15), Jėzus yra ir tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta, ji ir mumyse tapo be galo sukilninta.[3]

Įsikūnijimu įžengęs į žmonijos istoriją, Jėzus yra tarsi slėpiningai bręstanti sėkla, raugas, perkeičiantis mūsų būtį, skirtingais keliais visus žmones vedantis į Dievą – galutinį „sudievinimo“ tikslą.[4]

Stebėkis, kad tikras, pradžios neturinčio Tėvo Sūnus teikėsi pasivadinti Dovydo sūnumi, kad tave padarytų Dievo sūnumi, jis teikėsi vergą turėti savo tėvu, kad  tavuoju Tėvu taptų Valdovas (…) Tad išgirdęs, jog Dievo Sūnus tapo Dovydo ir Abraomo sūnumi, nebesistebėk, kad ir tu, Adomo sūnus, tapsi Dievo sūnumi. Jis nebūtų tuščiai savęs taip pažeminęs, jei nebūtų norėjęs mūsų išaukštinti. Jis gimė kūne, kad tu gimtum dvasioje.[5]

Tėvo atsiųsta Šventoji Dvasia atveria žmogui vartus, vedančius į vidinį Dievo gyvenimą. Ji suteikia jam įsūnystę (Gal 4,7) ir daro panašų į Kristų. Krikšto metu Šventoji Dvasia žmogų apvelka Kristumi ir jis tampa nauju kūriniu (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), apvalytu nuo nuodėmės ir atgaivintu malonės.

Dabar laisve džiaugiasi tie, kurie neseniai buvo įkalinti, Bažnyčios nariais tapo tie, kurie klaidžiojo lyg vargetos, dabar palaiminti teisume tie, kuriuos nuodėmė buvo išblaškiusi. Iš tiesų, dabar jie ne tik  laisvi, bet ir šventi,  ne tik šventi, bet ir nuteisinti, ne tik nuteisinti, bet ir sūnūs, ne tik sūnūs, bet ir paveldėtojai, ne tik paveldėtojai, bet ir nariai, ne tik nariai, bet ir Šventosios Dvasios Šventyklos ir jos buveinės. Štai kokia Krikšto malonių gausa! Kai kurie mano, jog dangiškoji malonė suteikia vien nuodėmių atleidimą! Mes įvardijome dešimtį dovanų. Todėl krikštijame kūdikius, kurie dar nenusidėjo, tam, kad jie būtų apdovanoti šventumu, nuteisinimu, įsūnyste, paveldu ir brolyste su Kristumi: kad jie taptų Kristaus nariai. Šv. Augustinas, Contra Jul. 1, 5, 2 [6]

Kiekvienas krikščionis, nuplautas Šventosios Versmės vandeniu, išgirsta Tėvo balsą: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Iš šios sūnystės kyla pasaulį perkeičiantis krikščionio šventumas, kurio neįmanoma „užvožti ryku“ ar paslėpti žmogaus viduje. Jis visuomet trykšta kaip gėris kitiems, šviesdamas vaisingais darbais, siekdamas dalytis su kitais kontempliacijos ir vienybės su Dievu vaisiais.[7]

[2] Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. § 22. Vatikano II Susirinkimo nutarimai

[3]  Ten pat.

[4] plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo milenio ineunte. § 23 Bažnyčios žinios. Kaunas. 2001. Nr.3

[5] Св. Иoaнн Злaтоycт. Тoлкoвание нa святого Maтфея Eвaнгелиcтa. I. Mocквa. 1993. P. 19

[6] Антонио Сикари. Портреты святых.  I, Milano, 1987. P. 11

[7] Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida. Kaunas. 2003. P. 121

Šventumas kaip dovana ir užduotis

Bažnyčia moko, jog tik gyvendamas šioje vienybėje krikščionis pajėgs pasauliui ne tik „kalbėti“ apie Kristų, bet ir jį „parodyti“.[8] Todėl krikščionio pašaukimas šventumui yra ne tik Šventosios Dvasios dovana, bet  ir užduotis, kurią įgyvendindami

tikintieji turi panaudoti sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant, sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai.[9]

Bažnyčia iš naujo siūlo šį aukštą gyvenimo standartą, ragindama visas bažnytines bendruomenes ir krikščioniškas šeimas šia linkme kreipti savo gyvenimą. Būtų prieštaringa, jei krikščionis, Krikštu gavęs Dievo įsūnio malonę, pasitenkintų tik vidutinišku gyvenimu ir paviršutinišku religingumu.[10]  Todėl Bažnyčia primena krikščionims Šventosios Dvasios kvietimą šventumui, trokšdama,

kad  kiekvienas tikintysis, įstengtų išmatuoti, koks yra jo gyvenimui patikėtojo malonės slėpinio „plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis (Ef 3, 18)[11] ir taip atsilieptų  į Jėzaus kvietimą „būti tobuliems, kaip dangiškasis Tėvas“.

Krikščionio šventumą taip pat ugdo, gaivina ir atnaujina kiti sakramentai, ypač Eucharistija, kurioje „krikščionys dalyvauja paties Kristaus aukoje“ ir kuri yra pasaulį pašventinančio Dievo veikimo viršūnė. Joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui.[12] Pagrindinis Eucharistijos priėmimo komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Kristumi, kuri atsiskleidžia krikščionio veiklos šventumu. Kalbėdama  apie  krikščionio veiklą, Bažnyčia pabrėžia, jog „svarbu, kad visa, ką Dievo padedami darysime, pirmiausiai kiltų iš įsimąstymo  bei maldos gelmės, kuomet prieš imantis „daryti“, stengiamasi „būti“ [13], nes

tobulas apaštalavimas – tobulos meilės vaisius, kai žmogaus siela susivienijusi su Švenčiausiaja Trejybe, tampa taip perkeista, kad žmogaus veikimas įgija dieviškos galios. Meilė padaro, kad žmogaus apaštalavimas tampa be galo vaisingas.[14]

Todėl šventieji moko, jog krikščioniui nepaprastai svarbus maldos gyvenimas, kuriame auga meilė Dievui ir artimui, nes priešingu atveju jis nusilps, o remdamasis žmogiškomis jėgomis įpuls į dvasinį atšalimą; jo darbai taps nevaisingi ir sunyks. Pats krikščionio „buvimas šventu“ gali būti puiki apaštalavimo priemonė, nes,

kas mokydamas kitus, pats gyvena pagal Dievo Širdį ir vykdo gerus darbus, rodydamas gyvą tikėjimą, uolumą dėl Dievo garbės ir artimo meilę, tas kitiems tampa dvasinio gyvenimo ir atgimimo versme.[15]

Malda padeda atsiverti perkeičiančiam malonės veikimui, apie kurį šv. Ireniejus rašo:

Jeigu esi Dievo veikalas, lauk savo Meistro rankos, viską tinkamai sutvarkančios (…)Atiduok jam savo širdį minkštą ir paslankią ir saugok pavidalą, kurį tau suteikė Meistras, drėkinantis tave savo drėgme, kad neprarastum sukietėjęs jo pirštų pėdsakų. O saugodamas darnumą, ateisi į tobulybę; (…) Tavo esybę sukūrė jo ranka; pateps tave iš vidaus ir iš išorės grynu auksu ir sidabru ir taip išpuoš tave, kad ir pats Karalius geis tavo gražumo.[16]

Šis perkeitimo kelias neišvengiamai bus paženklintas sunkumų ir askezės. Trokšdamas įvykdyti Tėvo valią, krikščionis turės paimti savo kryžių ir sekti Kristumi.  Šiuo keliu Šventoji Dvasia ves jį į pačias mūsų būties gelmes pasiekiantį pasiaukojimą.

Vatikano II Susirinkimas pabrėžia, kad šventumo kelių yra daug ir pritaikytų kiekvieno pašaukimui[17]. Šventoji Dvasia kviečia Bažnyčią į „šventumo jaunystę“,

nes šių dienų pasauliui reikia ypatingo, dabarties momento reikalaujamo, šventumo, naujo šventumo, pajėgiančio parodyti pasauliui Kristaus veidą. Todėl visi tikintieji raginami suvokti save, kaip atsakingus Bažnyčios narius, pašauktus nešti Evangelijos dvasią į visas visuomenės gyvenimo sritis.[18]

[8] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo milenio ineunte. § 16. Bažnyčios žinios. Kaunas. 2001. Nr. 3

[9] Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium § 40. Vatikano II Susirinkimo nutarimai.

[10] plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo milenio ineunte. § 31. Bažnyčios žinios. Kaunas. 2001. Nr. 4

[11] Romualdas Dulskis. Pašaukimų teologija ir pastoracija. Kaunas. 2004. P. 21

[12] Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kaunas. 1996. P. 285

[13] plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo milenio ineunte. § 15. Bažnyčios žinios. Kaunas. 2001. Nr. 3

[14] Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida. Kaunas. 2003. P. 122

[15] Ten pat. P. 123

[16] Bažnyčios Tėvai. Antologija. Nuo apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Aidai. 2003. P. 259

[17] Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida. Kaunas. 2003. P. 123

[18] Romualdas Dulskis. Pašaukimų teologija ir pastoracija. Kaunas. 2004. P. 21

Šventumas ir kunigystė

Šių dienų pasauliui reikia šventų kunigų, galinčių tapti tyrais Kristaus Evangelijos liudytojais. Kunigystės šventimų sakramento dėka kunigas tampa Kristaus įrankiu jo išganymo darbe, todėl jo šventumas praturtina  jo tarnystę gausiais vaisiais.

Nors Dievo malonė, gali įvykdyti išganomąjį darbą ir per nevertus tarnus, Dievas savo nuostabiems darbams vykdyti paprastai panaudoja uoliau paklūstančius Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui.[19]

Kunigystės šventimų metu Bažnyčia kreipiasi į kunigą, kviesdama jį „sekti tuo, ką lies ir savo gyvenimą derinti prie Viešpaties Jėzaus gyvenimo“. Todėl kunigas turėtų trokšti vis labiau supanašėti su Kristumi, kad drauge su apaštalu galėtų sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Ši vienybė su Kristumi ypač atsiskleidžia kunigo sielovadinėje meilėje, kurioje kunigas, pavaduodamas Vyriausijį Kunigą Kristų, veikia Jo vardu ir asmeniu, o jo žmogiškąjį trapumą pagydo Kristaus šventumas.[20]

Kunigo siela turi spindėti tarsi šviesa, apšviečianti pasaulį. (…) Kunigui, dažnai tenka bendrauti su įvairių luomų žmonėmis, pažinti daugelį pasaulietiško gyvenimo sričių,  tačiau jo širdis turėtų išlikti laisvesnė negu  nuošaliai kalnuose gyvenančio vienuolio. Jis turi būti ne apgavikas, ne pataikūnas, ne veidmainis, bet kupinas didžios laisvės ir drąsos.[21]

Bažnyčia moko, jog „iš žmonių tarpo imami“ kunigai gyvena pasaulyje, tačiau yra Kristaus „išskirti iš pasaulio“. Siekdami, kaip ir apaštalas Paulius, „tapti visiems viskuo“, jie negali  supanašėti su pasauliu.[22] Tad kunigas kviečiamas eiti evangelinio radikalumo keliu, kurio „šerdis bei apraiška yra kuplus žiedas įvairiausių dorybių bei moralinių nuostatų, būtinų kunigo sielovadai ir dvasiniam gyvenimui, kaip antai tikėjimas, nuolankumas Dievo slėpinio atžvilgiu, gailestingumas ir apdairumas (…). Kunigas taip pat pašauktas išgyventi Jėzaus evangelinius patarimus skaistumą, neturtą ir klusnumą jo tapatybę atitinkančiais būdais.[23]

[19] Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyteorum ordinis. § 12. Vatikano II Susirinkimo nutarimai.

[20] plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis. Vilnius. 1996.

[21] Св. Иoaнн Злaтоycт. O Cященcтве VI, 4.

[22] Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyteorum ordinis. § 3. Vatikano II Susirinkimo nutarimai.

[23] Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis. § 27.  Vilnius. 1996.

Šventumas ir pašvęstasis gyvenimas

Nors Šventosios Dvasios raginimas tapti šventais, skirtas kiekvienam krikščioniui, tačiau labiausiai to reikia pašvęstajam gyvenimui. Būtent vienuolinių bendruomenių nariuose pasaulis trokšta išvysti Šventosios Dvasios veikimui klusnius žmones, savo buvimu kviečiančius Dievo Tautą atsiliepti į mūsų širdyse išlietą Dievo meilę (Rom 5,5). Tad Jėzaus kvietimas „visų pirma ieškoti Dievo karalystės“, pašvęstiesiems asmenims skamba kaip raginimas visiškai atsiversti, atsižadėti savęs ir gyventi vien tik Viešpačiui. Pašaukti kontempliuoti ir liudyti atsimainiusį Kristaus veidą, vienuoliai, šaukiami gyventi „perkeistą“ gyvenimą. Evangelinių patarimų profesija visuomet buvo ypatingas kelias į šventumą. Ja pašvęstieji asmenys įsipareigoja būti neturtingi, skaistūs ir klusnūs, „būti tobuli“ ir visiškai atsiduoti Kristui.[24] Galime sakyti, jog pašvęstojo gyvenimo nariams šventumas – tai jų gyvenimo būdas, „profesija“.

Jie neturi gyvenime kito darbo, kaip būti šventi, ir visa pajungta šiam tikslui, kuris jiems yra pirmučiausias ir neatidėliotinas.[25]

Pašvęstojo gyvenimo narių kelyje į šventumą bažnyčia išskiria keletą esminių elementų. Vienuoliai ir vienuolės raginami iš naujo atrasti ir puoselėti ištikimybę steigėjų charizmai. Kiekvienoje charizmoje, nors ir turinčioje skirtingų bruožų, išryškėja esminis pagrindas: troškimas supanašėti su Kristumi ir liudyti kurį nors jo slėpinio aspektą, išdėstytą regulose bei konstitucijose. Pašvęstojo gyvenimo nariai turėtų vis labiau įsigilinti į steigėjo ar steigėjos sumanymą ir drąsiai jį tęsti, sekdami jų šventumu bei atsiliepdami į šių dienų pasaulyje pasireiškiančius laiko ženklus. Todėl būtina naujai apmąstyti regulas ir konstitucijas, kad būtų atrastos tinkamos charizmos liudijimo formos, atitinkančios laiko reikalavimus ir nenutolstančios nuo pradinio įkvėpimo.

Pašaukimą šventumui vienuoliai ir vienuolės galės ugdyti tik tuomet, jei įžengs į begalinę tylos erdvę, kad joje  garbintų žodžiais neišreiškiamą Švenčiausios Trejybės slėpinį. Vienuolių tyla – tai jų būdas gyventi maldoje, trokštant įsiklausyti ir išgirsti Mokytojo žodį. Šis Mokytojas gyvena tyloje, todėl vienuolis kviečiamas palikti visa, kas paviršutiniška ir įžengti ten, kur jo laukia Dievas.

Pašvęstojo gyvenimo nariai taip pat kviečiami į ištikimybę liturginei ir asmeninei maldai, Eucharistijos adoracijai, Dievo žodžio skaitymui, meditacijai ir kontempliacijai. Jie raginami iš naujo atrasti asketines priemones, būdingas savo instituto tradicijai, kurios yra galinga paspirtis autentiškai siekiant šventumo.[26] Krikščioniškoji tradicija moko, jog kaip ir Jėzaus, vienuolių malda neatsiejama nuo pasninko, kuris parengia kelią maldai ir ją išgrynina. Viešpačiui įžengus į Dangų, visi krikščionys yra tarsi „Jaunikio laukiantys vestuvių svečiai“. Pasninkaudamas vienuolis žvelgia į dangų – ten, kur nuėjo Jėzus, laukdamas viską perkeisiančio Jo sugrįžimo. Išsilaisvindamas nuo žemiškosios duonos troškimo, jis tampa gyvu maldavimu „Duonos, kuri nužengia iš aukštybių“, „dangiškosios Manos – Jėzaus“. Kaip ir Jėzui, vienuoliui pasninkas yra ir jo pasitraukimo į vienumą dalis, nes vienuma išgyvenama ne tik pasitraukiant nuo žmonių, bet ir atsisakant tam tikrų, kasdieniniam gyvenimui būtinų dalykų. Pasninkas veda į gilesnę bendrystę su Dievu maldoje. Priešingu atveju, ši asketinė praktika netektų savo prasmės ir taptų negyva savęs apvaldymo pratyba. Kaip Jėzaus pasninkas buvo neatsiejamai susijęs su Atpirkimo slėpiniu, taip ir vienuolių pasninkas yra neatsiejamas nuo jų pačių ir viso pasaulio išganymo. Jis pasitarnauja ne tik jiems, bet ir visai Kristaus Bažnyčiai.[27]

Kaip nepaprastai vertingą asketinę priemonę ir drauge dovaną visiškai kontepliacijai pasišventusių institutų nariams Bažnyčia nurodo klauzūrą.[28] Šventasis Tėvas Jonas Paulius II daugelį kartų reikšdamas didelį dėkingumą Dievui už kontempliatyvių seserų pašaukimą Bažnyčioje, dažnai ragino jas likti ištikimas gyvenimui klauzūroje, kad ir koks būtų apaštalavimo pereikis. Kontempliatyvių seserų gyvenimas yra gyva Bažnyčios santuokinio matmens ikona, kiekvienam tikinčiajam bylojanti apie esminį žmogaus pašaukimą eiti prie Dievo. Kontempliatyvios vienuolės klauzūros dykumoje siekia širdies tyrumo, atsisakydamos ne tik daiktų, bet ir „erdvės“, kontaktų ir daugelio sukurtųjų vertybių. Pavergta Sužadėtinio grožio, klauzūroje vienuolė randa savo malonės buveinę ir Viešpaties regėjimo būsimą palaimą. Šis atsiskyrimas nėra savitikslis. Gyvenimas vienybėje su Sužadėtiniu, išsilieja apaštaliniu vaisingumu ir palaiminimu visai krikščionių bendruomenei ir visam pasauliui. Bažnyčia nedvejodama skelbia, jog egzistuoja glaudus ryšys tarp maldos ir širdžių atsivertimo, tarp maldos ir vaisingo gelbstinčios bei dvasią keliančios Evangelijos žinios priėmimo.[29] Klauzūrinės bendruomenės savo paprastu gyvenimu aiškiai vaizduoja tikslą, kurio link keliauja visa Bažnyčia, „veržli veikti ir atsidėjusi mąstymui“, žygiuojanti laiko keliais, nukreipusi žvilgsnį į būsimą visa ko suvienijimą Kristuje, kai Bažnyčia „pasirodys su savo Sužadėtiniu šlovės apsupta“ (Kol 3, 1- 4).[30] Apie šią Sužadėtinės amžinybėje laukiančią džiaugsmo pilnatvę šv. Jeronimas rašė:

Nuostabi bus toji diena, kuomet mergelių lydima, tavęs pasitikti atskubės Marija, Viešpaties Motina ir taip kaip anuomet, perėjus Raudonąją jūrą ir nugrimzdus faraonui bei jo kariaunai, ji, laikydama rankoje būgnelį su žvangučiais, užgiedos pritariant chorui:“Giedokite Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“ (Iš 15, 21). Tuomet džiugiai apkabins tave Teklė (mergelė kankinė, vert.). Pats Jaunikis išeis tavęs pasitikti ir tars: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, mano balande,  eikš! Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo“ (Gg 2, 10).Tuomet nustebs angelai ir kalbės: „Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė? (Gg 6, 10). Žvelgs į tave dukterys, girs karalienės, liaupsins sugulovės (Gg 6, 8). O paskui ir kitos mergelės skubės tavęs pasitikti: Sara drauge su kitomis nuotakomis, Fanuelio duktė su našlėmis (Lk 2, 36). Išvysi daugybę savo kūno ir dvasios motinų. Pradžiugs tave pagimdžiusioji, ratuos tave išugžiusioji. Tuomet Viešpats iš tiesų atsisės ant asilaitės ir įžengs į Dangiškąją Jeruzalę (Mt 21, 1; Hbr 12, 22). Ir vaikai, apie kuriuos Išganytojas pranašo Izaijo knygoje sako: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Iz 8, 18), pergalingai keldami palmių šakeles, sutartinai užgiedos: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!  Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9).Tuomet šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai stovinčiųjų prieš Sostą ir vyresniuosius paims arfas ir užgiedos naują giesmę, kurios išmokti negalės niekas, tik tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina (Apr 14, 4). Kaskart, kuomet vilios tave šio pasaulio garbė ir atrodys, jog žemėje esama kažko didingo, persikelk mintimis į Rojų, pradėk būti tuo, kuo būsi ateityje ir išgirsi savo Sužadėtinio žodžius: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos“ (Gg 8, 6) ir jausdamasi saugi kūnu ir siela, tu atsiliepsi: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai jos paskandinti“ (Gg 8, 7).[31]

[24] plg. Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 35. Vilnius. 1996

[25] Tomas Mertonas. Gyvenimas ir šventumas. Vilnius. 1997. P. 31

[26] plg. Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 28. Vilnius. 1996

[27] plg.  R. Visseaux. Auf dem Weg des Evangeliums. Kanisius Verlag. 1984. P. 52 – 54

[28] plg. Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 59. Vilnius. 1996

[29]Ten pat. T. p. plg. Instrukcija apie kontempliatyvų gyvenimą ir seserų vienuolų klauzūrą Verbi sponsa. I, 4 – 7.

[30] Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 59. Vilnius. 1996

[31 Блаженный Иеpoним   О coxpaнeнии  дeвcтвeннocти. Caнкт – Пeтeрбyрг. 1997. P. 61 – 63

Pasauliečių šventumas

Šiandien pasauliui reikia šventų krikščionių pasauliečių, kuriems Dievas patiki pašaukimą, tiesiogiai susijusį su  jų padėtimi pasaulyje, nes ten juos Dievas šaukia, kad savas pareigas eidami, Evangelijos dvasios vedami, būtų lyg raugas pasaulio pašventinimui iš vidaus ir visų pirma savo gyvenimo liudijimu, apreikštų kitiems Kristų, spinduliuodami tikėjimu, viltimi ir meile.[32] Laiško Diognetui autorius apie krikščionių pašaukimą rašo:

Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo.(…) Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima.(…) Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako su pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. (…) Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio.[33]

Šv. Jonas Auksaburnis, primindamas krikščionims, jog jie turi būti ant kalno šviečiantys žiburiai, t. y. gyventi šventą ir dorybingą gyvenimą, moko, jog šiam pašaukimui įvykdyti nereikia atsisakyti šeimos, vaikų, visuomeninių įsipareigojimų, pasitraukti iš miesto ir apsigyventi tyruose. Priešingai, sekdamas pirmųjų krikščionių Kornelijaus, Onezimo, Timotiejaus ir kitų pavyzdžiais, gyvendamas savo aplinkoje, kiekvienas krikščionis švento gyvenimo liudijimu gali išsklaidyti kitus gaubiančią tamsą.

Nesulaikyti jokų klūčių visi jie gyveno garbingą gyvenimą: vyrai ir moterys, jaunuoliai ir seneliai, vergai ir laisvieji, kariai ir paprasti žmonės. Todėl nesidangstykime beverčiais ir tuščiais pasiteisinimais, bet stiprinkime savo gerą valią. Tuomet, be abejonės, kad ir kokios būtų mūsų pareigos, mes išsaugosime dorybę ir dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės ir meilės pelnysime  būsimąjį atlygį.[34]

Kiekvieną žmogų Dievas pakviečia skirtingu būdu ir skirtingu metu siekti evangelinio tobulumo.  Šv. Grigalius Didysis, komentuodamas Evangelijos tekstą, pasakojantį apie šeimininką, skirtingu dienos metu pakvietusį darbininkus į vynuogyną, dienos metą lygina su žmogaus amžiumi:

Galima tarti, kad vis kitoks dienos metas nurodo vis kitokį žmogaus amžių. Šitaip ankstus metas –  būtų vaikystė. Trečia valanda – augimo metai: saulė kyla dangumi aukštyn, kaip įkarštis gyventi. Šešta valanda reiškia jaunystę: saulė pakyla į dangaus vidurį, o žmogus pasiekia didžiausią jėgą. Devinta valanda – senatvės pradžia, nes kaip saulė linksta į vakarą, taip žmogus netenka jaunatviško įkarščio. O vienuolikta valanda – labai senų žmonių metas. […] Vadinasi, tai, kad darbininkai kviečiami į vynuogyną skirtingu dienos metu, turi reikšti, kad vieni pasiekia šventą gyvenimą jau vaikystėje, kiti – jaunystėje, treti – kaip subrendę žmonės arba senoliai. S. Gregorius Magnus.Hom in Evang. I, XIX, 2 // PL 76, 1155[35]

Šv. Grigaliaus Didžiojo komentarą galima sėkmingai pritaikyti stebinančiai pašaukimų įvairovei Bažnyčioje, kurioje Dievo karalystės atėjimo priartinimui pašaukti dirbti visi ir kiekvienas pagal savo pašaukimą, luomą, charizmą ir tarnybą. Toji įvairovė priklauso ne tik nuo Bažnyčios narių amžiaus, bet ir nuo lyties, savybių, taip pat pašaukimo rūšies ir gyvenimo situacijos. Būtent ši įvairovė Bažnyčios turtą daro gyvesnį ir konkretesnį.[36]

[32] plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium § 31. Vatikano II Susirinkimo nutarimai.

[33] Laiškas Diognetui. Bažnyčios Tėvai. Nuo apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Vilnius. 2003. P. 139

[34] Св. Иoaнн Злaтоycт. Тoлкoвание нa святого Maтфея Eвaнгелиcтa. I. Mocквa. 1993. P.

[35]Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici. IV. §  45 Vilnius. 1994.

[36] Ten pat.

 

Parengė Paštuvos Basųjų Karmeličių seserys.

 

Komentarų: 1 »

  1. Labai dziaugiuosi perskaiciusi si psl. apie VISUOTINI PASAUKIMA. Aciu Pastuvos sesutem. Tvirtesnis ir ramesnis jautiesi, perskaites sias mintis. Ypac, kai esi pasaulietis, nori padeti stokojantiems, kuriu vis daugeja, labai svarbu dar ir dar karta i savo sirdi ispausti Kristaus zodzius, Jo pasaukimo kelia, kuris per isbandymus susipina su kiekvienu musu keliu. Per isbandymus, darbus, skubejimus ir kt. suspaudimus daznai atsoka tas Kristaus “ispaudas“, todel labai gerai tokie PRIMINIMAI, padrasinimai, bylojantys, kad Viltis visada islieka, net ir kiekviena karta “mirstant“ del kito 🙂

    Komentaras sukūrė Dalia — 10 kovo, 2011 @ 10:12 | Atsakyti


RSS feed for comments on this post. TrackBack URI

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com.

%d bloggers like this: