Šventumo kelias Karmelyje

Perkeitimas į Kristų

Jeruzalės Patriarcho šv. Alberto sudaryta Regula ragino mūsų pirmtakus gyventi „atsidavimu Jėzui Kristui, tarnaujant jam tyra širdimi ir teisia sąžine“.[37] Gyventi sekant Juo, „vaikščioti taip, kaip ir Jis vaikščiojo“ (1Jn 2, 6b), taip įžengiant į vis gilesnį santykį su Juo. Kristus – vienintelis visų Regulos paraginimų tikslas, Viešpats, kuris „buvo, kuris yra ir kuris ateis“, šventumo Šaltinis. Jis neribojamas nei laiko, nei erdvės. Regula kalba apie „perkeitimą į Kristų, Mesiją“, kuomet išsipildo apštalo Pauliaus žodžiai: “Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20). Šv. Pauliaus gyvenime visa buvo nukreipta į Kristų, kurio jis siekė skelbdamas Evangeliją ir darbuodamasis tyloje, širdyje laukdamas Jo atėjimo.

Vienuolis, idant drauge su apaštalu galėtų pasakyti, jog „manyje gyvena Kristus“,  turi nukeliauti ilgą kelią: iš samdinio tapdamas ištikimu tarnu,  iš tarno –  artimu Šeimininko bičiuliu, o iš bičiulio – sūnumi. Ištikimasis tarnas atsižadėjęs savanaudiškumo, trokšta turėti tyrą širdį, kad galėtų priimti Viešpatį ir visuomet jam patiktų. Visa vidinė ir išorinė veikla nukreipta į šį tikslą. Viena iš pagrindinių užduočių einant šiuo tarno atsidavimo keliu – „mąstyti Viešpaties Teisyną dieną naktį ir budėti maldoje“.  Dievo žodis aidi švenčiant Eucharistiją, Valandų liturgiją, refektoriuje ir celėje. Jis „nuolat gyvena lūpose“, kad būtų ragaujamas širdimi ir įvykdytas darbais. Šis žodis yra celė celėje. Turėdamas Jėzaus žodį, vienuolis mokosi išgirsti ir tylą [38], kuri gali būti įvairialypė: tautos tyla pranašo Elijo ir savo neištikimybės Dievui akivaizdoje, Jobo bičiulių tyla išvydus Jobo sielvartą.  Žmogus nutyla suvokęs savo praeinamumą (Ps 39, 5 – 7), supratęs, jog vienintelis Gyvybės Davėjas – Dievas (Ps 39, 6), o tyla virsta laukimu (Ps 39, 8 – 9). Tyloje išgyvenama vienybė su Dievo Žodžiu  gimdo vis didesnį vienuolio pasitikėjimą Viešpačiu ir jis palengva iš tarno tampa artimu Viešpaties bičiuliu, „visa darančiu Viešpaties žodžiu“. Ši meilė persmelkia maldos gyvenimą,  tylą, darbą, poilsį, tarpusavio santykius. Dievo žodis savaime, nemąstant „išsilieja širdyje“ ir vienuolis išgyvena Viešpaties Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios palaiminimo slėpinį. Vienuolis išgyvena Viešpaties Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios palaiminimo slėpinį. Dabar drauge su Kristumi jis yra tapęs Tėvo sūnumi.[39]

[37] Karmelio kalno Švenčiausios Mergelės Marijos Ordino „Pirmykštė“ Regula. 2.

[38] plg. Šv. Ignotas Antiochietis. Laiškas efeziečiams. Bažnyčios Tėvai. Nuo apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Vilnius. 2003. P. 51

[39] plg. Kees Waaijman. Der mystische Raum des Karmels. Eine Erklaerung der Karmelregel. Matthias-Gruenewald-Verlag. 1997. P. 228 – 230

Didieji šventumo pavyzdžiai – Marija ir Elijas

Visa, ko trokštame ir kuo norime šiandien būti išsipildė

pranašo Elijo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenime.

Savitu būdu, kiekvienas iš jų turėjo “tą pačią dvasią,

…tą patį ugdymą ir tą pačią mokytoją

– Šventąją Dvasią.”

Žvelgdami į Mariją ir Eliją,

galime lengviau suprasti ir įsisavinti,

išgyventi ir skelbti

mus išlaisvinančią tiesą.[40]

Šv. Alberto Reguloje Marija neminima, joje nenurodoma, kam turėtų būti pašvęsta brolių koplyčia, kuri pirmą kartą paminėta „Piligrimų pasakojime „La citez de Jerusalem“ (1220 – 1229). Čia rašoma, jog eremitams, gyvenusiems labai gražioje vietovėje, vadintiems Karmelio broliais, priklausė Mergelei Marijai pašvęsta  maža bažnytėlė. [41] Marijos garbinimą paskatino daugybė išorinių ir vidinių priežasčių. Daugelis eremitų, atvykusių ir Europos kraštų ir įsikūrusių ant Karmelio Kalno, drauge atsinešė ir didelį pamaldumą Dievo Motinai, ne vienas jų buvo girdėjęs didžiojo Marijos garbintojo šv. Bernardo Klerviečio pamokslus, o ir pats Regulos paraginimas , gyventi atsidavimu Jėzui Kristui, kreipė drauge ir į atsidavimą Marijai. Būtent iš Jos broliai galėjo mokytis „mąstyti Viešpaties Teisyną dieną naktį ir budėti maldoje“.

Mergelėje Marijoje, Dievo Motinoje, karmelitai regi

Bažnyčios prototipą,

tobulą atvaizdą viso to, kuo jie nori ir viliasi būti.

Todėl karmelitai visada mąstė apie Mariją

kaip Ordino Globėją,

jo Motiną ir Puošmeną;

ji nuolat yra prieš jų akis ir jų širdyse

kaip “Tyriausioji Mergelė.

Žvelgdami į ją ir gyvendami su ja dvasiniame artume,

mes prieš Dievą ir tarpusavyje

mokomės stovėti

kaip Viešpaties broliai.

Marija, atidi mūsų poreikiams, gyvena tarp mūsų kaip motina ir sesuo;

drauge su mumis ji laukia ir viliasi,

kenčia ir džiaugiasi. [42]

Marijišką pavadinimą Ordinas oficialiai patvirtino 1324 metais. Marijos garbinimo istorijoje išsiskiria trys pagrindiniai etapai: pradžioje Marija garbinama kaip  Valdovė, Globėja, vėliau – kaip Motina ir galiausiai kaip Sesuo.  Visi šie etapai anaiptol nepaneigia, bet papildo vienas kitą ir atspindi Šventosios Dvasios veikimą Ordino istorijoje.

XIIIa. Marijos garbinimą įtakoja feodalinė santvarka, tad į Dievo Motiną žvelgiama kaip į Karalienę, kuriai priklauso ir paklūsta broliai. Tačiau nuo pat pradžių nepakenčiančius bet kokio paviršutiniškumo, Šventoji Dvasia skatino atrasti kitokį santykį su Marija, atskleisdama ją kaip Motiną, todėl maždaug nuo XIVa. karmelitas suvokia esąs labiau Marijos sūnus, nei jos tarnas ar tuo labiau vergas. Antroje to paties amžiaus pusėje Marija – Sesuo, o karmelitai vadinami broliais. Pagaliau XV a. atrandamas dar vienas atsidavimo Marijai lygmuo: nuo šiol ji priklauso Karmelio šeimai ir yra vadinama karmelite.[43]

Jei siaučiant paklydimų vėjams, tu stovi ant išbandymų uolos, jei prieš tave šiaušiasi puikybės, šmeižto, garbėtroškos ar pavydo bangos, pažvelk į Žvaigždę, šaukis Marijos. Jei pyktis, godumas ar kūno pagundos blaško tavo laivelį, pažvelk į Žvaigždę, mąstyk apie Mariją. Pavojuje, suspaudime, sunkumuose, mąstyk apie Mariją, šaukis Marijos. Tenenublanksta Jos paveikslas tavo dvasioje, tavo širdyje. Kad Jos užtariamas sulauktum pagalbos, visuomet sek Jos pavyzdžiu. Sekdamas Ja nepamesi kelio, šaukdamasis Jos, nenustosi vilties; mąstydamas apie Ją nepaklysi, Jos palaikomas neparpulsi; Jos saugomas  neabejosi ir neišsigąsi. Jos vedamas tu nepavargsi; Jos padedamas, pasieksi tikslą. John Paschal, de tempore, Sermon 57. In: Carmelus 43 (1996) fasc. 1. 99 – 122[44]

Apie pranašą Eliją rašė šv. Bazilijus, šv. Grigalius Nazianzietis, šv. Atanazas, šv. Jeronimas, šv. Augustinas, šv. Jonas Auksaburnis bei šv. Izidorius Sevilietis. Jų raštuose į pranašą Eliją žvelgiama kaip į „solitarius“, atsiskyrėlį, vienuolinio gyvenimo pradininką. Krikščionys eremitai raginami sekti pranašo pavyzdžiu. Šv. Grigalius Didysis pranašą Eliją laiko kontempliatyvios maldos mokytoju bei pavyzdžiu:

Galime sakyti, jog atsistojame ten, kur nukreipiame savo minties žvilgsnį. Todėl Elijas sakė: „Kaip gyvas Viešpats, kurio akivaizdoje stoviu“. Jis iš tiesų stovėjo priešais Dievą, nes jo širdis atkakliai siekė Dievo (…) Todėl Elijas vaizduojamas stovintis savosios olos angoje, prisidengęs veidą, nes išgirdo jam kalbantį Viešpaties balsą.(…) Prisidengti veidą klausant, reiškia protu girdėti balsą to, kuris yra mumyse, tačiau širdies akis nukreipti nuo bet kokių kūniškų pavidalų.[45]

Nuo XIV a. Pranašas Elijas laikomas Ordino įkūrėju. Nors tuo laikotarpiu broliai jau nebegyveno ant Karmelio kalno, jie nepamiršo savo eremitiškumo šaknų. Atsiskyrėlio pranašo Elijo garbinimas skatino vis giliau išgyventi dykumos, vienumos, atsižadėjimo slėpinį:

Iš Elijo karmelitai mokosi būti dykumos žmonėmis,

stovinčiais prieš Dievą nepadalinta širdimi

ir visiškai pasišventusiais Jo tarnystei,

bekompromisiais pasirinkime tarnauti Dievo reikalui,

liepsnojančiais aistringa meile Dievui.

Kaip Elijas, jie tiki Dievu

lr leidžiasi būti vadovaujami Jo Dvasios

ir Žodžio, įsišaknijusio jų širdyse,

idant liudytų pasaulyje dieviškąją akivaizdą,

leisdami Dievui tikrai būti Dievu jų gyvenimuose.[46]

Palikę dykumą ant Karmelio kalno, karmelitai ieškojo jos savo širdyje: tikėjimo ir meilės dykumos, kuri taptų erdve Dievui. Katalonijos provincijolas F. Ribot veikale „De institutione et peculiaribus gestis primorum monachorum“, remdamasis pasakojimais, nušviečia Ordino istoriją nuo pranašo Elijo laikų ligi brolių persikėlimo į Europą. Autorius kreipiasi į vyresnįjį Kapracijų bei jo draugus, norėdamas atskleisti Ordino ištakas. Pranašas Elijas – pagrindinė veikalo ašis. Pasitelkdamas viduramžiais naudotus egzegezės metodus, autorius aiškina Pirmosios Karalių knygos 17 sk. 2 – 3 eil.: „Eliją pasiekė Viešpaties žodis: „Eik iš čia, pasuk į rytus ir pasislėpk prie Kerito upelio į rytus nuo Jordano“

Pasak autoriaus, Viešpaties raginimas  pranašui „Išeik ir pasislėpk“ išreiškia žmogaus pastangas, kuris Dievo malonės padedamas, praktikuoja dorybes, aukodamas Dievui nuodėmės nesuteptą širdį. Toliau  žengdamas tobulumo keliu, žmogus tampa pajėgus priimti Dievo malonę bei „atsigerti iš upelio“, t. y. pajėgia „ragauti“ jo širdyje esantį Dievą. Pranašui Elijui skirti Viešpaties žodžiai, skirti ir kiekvienam vienuoliui. „Išeik iš čia“ – išeik iš praeinančių šio pasaulio tuštybių, „atsigęžk į rytus“ – kovok su kūno aistromis, „pasislėpk prie Kerito upelio“ – pasitrauk iš triukšmingo šurmulio,  „į rytus nuo Jordano“ – praktikuodamas meilės dorybę, atsižadėk bet kokios nuodėmės. Užkopęs šiomis keturiomis pakopomis, pasiekęs pranašo tobulumą, tu „atsigersi iš upelio“, o kadangi buvai ištikimas, „aš paliepiau varnui tave maitinti“. Šis kelias, kuriuo karmelitai eina drauge su pranašu Eliju į Dievo pažinimą ir šventumą, prasideda žemiškųjų gėrybių atsižadėjimu,  veda per kovą su aistromis bei vienumos troškulį ir atveda į gyvenimą meile Dievui ir artimui.[47]

[40] Švč. Mergelės Marijos Karmelio kalno Karalienės brolių 1995 m. konstitucijos

[41] Von den Anfaengen des Karmelitenordens. Bamberg.1996. P. 44

[42] Švč. Mergelės Marijos Karmelio kalno Karalienės brolių 1995 m. Konstitucijos

[43] Carmel in the Holy Land from its beginnings to the present day. Ill Mesagerro di Gesu Bambino – Arenzano. 1995. P. 44 – 47

[44] Michael Platting. Elisabeth Hense (Hrsg.). Und fuerte Euch in das Land des Karmel. Verlag Katholisches Bibelwerk GmbH. Stuttgart. 2006. P. 44

[45] Gregor der Groesse. Auslegung zum Buch Ezeciel. Proprium des Teresianischen Karmel zum Stundenbuch. Freiburg im Breisgau. 1990. P. 97 – 98

[46] Švč. Mergelės Marijos Karmelio kalno Karalienės brolių 1995 m. konstitucijos

[47] Carmel in the Holy Land from its beginnings to the present day. Ill Mesagerro di Gesu Bambino – Arenzano. 1995. P. P. 38

Karmelio šventieji

Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti jau IV a. Tais laikais Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Popiežius Bonifacas IV 609 m. pašventinęs Panteoną,  pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III  (731-741 m.) Visų Šventųjų vardu pašventino koplyčią, esančią prie šv. Petro bazilikos ir šią šventę perkėlė į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV (827 – 844 m.) įvedė visoje Bažnyčioje Visų Šventųjų iškilmę.

Visų Šventųjų Karmelitų šventę Ordinas švenčia nuo 1672 metų.

Karmelio Ordinas – tarsi sodas („karmelis“ – sodas), kuriame „šventumo kvapsnį“ skleidžia daugybė įvairiausių žiedų. Galime paminėti iškiliuosius Bažnyčios Mokytojus: šv. Jėzaus Teresę, šv. Kryžiaus Joną ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Taip pat ir kitų Karmelio šventųjų dvasinis palikimas yra  ypatingas ne tik Karmelio Ordino, bet ir visos Bažnyčios turtas.

Šv. Kryžiaus Jonas (1542 – 1591) padėjo teologinius karmelitiškojo dvasingumo pamatus. Šventasis į žmogaus dvasinį gyvenimą žvelgia kaip į perkeitimo į Dievą („transformación en Dios“) procesą, kuriame iniciatyva priklauso Dievui ir kuris pilnatvę pasiekia amžinybėje. Į šį tikslą nukreipti visi ieškojimai, ilgesys, troškimai. Žmogus patiria kaip Dievas kuria jį pagal savo paveikslą ir panašumą.  Aiškiai matydamas tikslą, šventasis žinojo ir kelią, kuriuo eidami jį pasiekiame. Šis kelias –  meilė. Mylėti šv. Kryžiaus Jonui – tai įžengti į santykį su Triasmeniu Dievu, su kiekvienu žmogumi ir su visa kūrinija. Būtent čia slypi visų dvasinių pastangų, askezės ir kiekvieno pamaldumo esmė. Žmogui reikia atsižadėti savanaudiškų troškimų, siekių, įsitikinimų, kad pajėgtų mylėti tikra meile. Atsižadėti ne tik kūrinių, bet ir klaidingo paties Dievo įvaizdžio. Savo raštuose šventasis atskleidžia giliausią Šventojo Rašto tiesą, jog tik mirtimi galime laimėti gyvenimą, o „Nieke“ (Nada) atrasti „Viską“ (Todo). Tik tas, kuris seka Kristumi, drauge su Juo numirdamas viskam, turės gyvenimo apstybę. Kadangi šis „Nada – Todo“ kelias yra skausmingas ir pavojingas, šventasis, prašomas kitų, savo veikaluose „Kopimas į Karmelio kalną“ bei „Tamsioji naktis“, pateikia komentarus, kurie šioje dvasinėje kelionėje gali būti tarsi kelio ženklai.[48]

Esminis mistiko gyvenimo pasikeitimas įvyksta tuomet, kai jis suvokia, jog Dievas žvelgia į jį kupinu meilės žvilgsniu. Iki šiol žmogus žvelgė į save. Šv. Kryžiaus Jonas „Dvasinėje giesmėje“ kalba apie žmogų, pastebėjusį meilingą Dievo žvilgsnį, tačiau nepajėgusį jo „išlaikyti“: šis žvilgsnis tarytum „išslydo“ jam iš akių… Nuo šiol visa kūrinija tampa žmogui Mylimojo žvilgsnio atspindžiu. Kur kas geriau būti niekada neregėjusiu Meilės, nei regėjusiam ją „veidas į veidą“, jos netekti. Mylinčiojo žvilgsnis nerimastingai klaidžioja, ieškodamas to, kurį myli jo širdis. Tačiau ne žmogaus ilgesys „prišaukia“ Mylimąjį. Pats Mylimasis, kuris „ieško sielos labiau negu ji ieško Jo“, vėl leidžia žmogui pajausti šį meilės kupiną savo žvilgsnį. Žmogui nereikia stengtis, kad Kūrėjas jį pastebėtų. Tereikia tik leistis būti mylimam. Iš meilės sukurdamas žmogų, Kūrėjas mylėjo jį ir myli neapsakomu būdu. Myli dėl to tobulo paveikslo, kurį trokšta jame matyti. Kai mistiko gyvenime vis labiau atsiveria šio paveikslo grožis, Dievas myli žmogų dėl šio grožio, kurį šis priima leisdamas Dievui jį mylėti. Čia slypi santykio abipusiškumas: žmogus leidžia Dievui jį mylėti, o Dievas vis labiau ir giliau jį myli. Pagaliau žmogaus žvilgsnis taip prisipildo meilės, jog visame, kas jį supa,  jis regi dieviškąjį grožį.

Tokia yra „Dvasinės giesmės“ veiksmo dinamika: meilė skleidžiasi skriedama iš „ne – regėjimo“ į „regėjimą“ ir vėl grižta į „ne – regėjimą“. Vis dėlto antrasis „ne – regėjimas“ yra kitoks, nei pirmasis, o antrasis „regėjimas“ – kitoks nei pirmasis „regėjimas“. Pirmą kartą praradusi Sužadėtinį, sužadėtinė visur jo ieškojo, išvydusi antrą kartą, ji troško kad susitikimas, kuo greičiau pasibaigtų, o sutikusi Jį trečią kartą, ji žvelgia į save, stebėdamasi anksčiau nepažintu savuoju grožiu. Jos silpnybės perkeistos į Meilę ir Grožį. Būtent šiuose „regėti – neregėti“, skleidžiasi ir auga bendrystė. Kelyje į vienybę su Dievu žmogus neišvengiamai patirs Dievo „nebuvimą“, išvys Jo žvilgsnį, nuo kurio mirštama, bus nuolat kviečiamas pasislėpti su Juo vienumoje, „uolos plyšyje“. Tačiau tuo pat metu jis gyvens neatskiriamoje vienybėje su Mylimuoju. Kuo giliau žmogus išgyvens šį „regėti – neregėti“ santykį, tuo ryškiau jo akyse atsispindės meilės kupinas Viešpaties žvilgsnis.[49]

Šv. Teresė Avilietė (1515 – 1582) nuolat žvelgė į Jėzų, Jo gyvenimą, maldą ir veiklą, mokydamasi draugystės su Dievu ir žmonėmis. Jos mistikos esmė – asmeninis  susitikimas su Švenčiausiaja Trejybe, apreiškusia save Kristuje. Kristus, Dievo Sūnus yra Žmogus ir mūsų Mokytojas, pavyzdys ir Išganytojas. Savo kančia, mirtimi ir Prisikėlimu jis suteikė mums malonę per Šventąją Dvasią turėti dalį Jo sūnystėje, o per ją ir Švenčiausios Trejybės gyvenime. Šventosios Dvasios skaistinamas ir vedamas į vis gilesnes sielos buveines, žmogus jau šiame gyvenime yra perkeičiamas į Kristų ir išgyvena giliausią vienybę su Dievu. Apie kelią į šią vienybę Teresė rašo visose knygose, skirtose seserims karmelitėms, tačiau išsamiausiai – „Vidinėje pilyje“. Čia Teresė į žmogaus sielą žvelgia kaip į nepaprasto grožio pilį, kurioje gyvena dieviškasis Karalius. Žmogus, gyvenantis mirtinoje nuodėmėje yra už pilies vartų, apsuptas gausybės priešų, negalintis net pamatyti pilyje spindinčios Šviesos.

Pirmosios buveinės.Tas, kuris bent retkarčiais, kad ir labai paviršutiniškai meldžiasi, bandydamas ieškoti draugystės su Dievu, pamažu prieina iki sielos pilies slenksčio. Kai toks žmogus (Teresė vadina jį „kurčnebyliu“, nepajėgiančiu išgirsti Viešpaties, esančio jo sieloje, kvietimo), pirmą kartą maldoje  sąmoningai atsigręžia į Dievą, įeina pro pilies vartus į pirmąją buveinę. Teresė pabrėžia, jog „  malda yra vartai, vedantys į šią pilį“.

Antrosios buveinės. Šiame dvasinio gyvenimo etape žmogus jau  apsisprendžia gyventi maldos gyvenimą. Jis reguliariai medituoja ir kartkartėmis patiria paguodas. Čia būtinas tvirtas pasiryžimas neapleisti maldos.

Trečiosios buveinės. Ištikimybė, uolumas ir atsidavimas – žmogaus, pasiekusio šias buveines, bruožai, tačiau čia tyko subtilus pavojus tapti savimi patenkintu, drungnu ir pamiršti „pirmąją meilę“. Šios kliūtys įveikiamos atnaujinant valios ryžtą ir atsidavimą.

Kevirtosios buveinės. Šiose buveinėse Dievas suteikia malonę žmogui pirmą kartą patirti Jį „pasyvaus susitelkimo“ ir „ramybės maldoje“. Besimeldžiantysis ne tik patiria Dievo buvimą, bet jo valia yra uždegama meilės ugnimi, kurios dėka tvirtėja dorybės.

Penktosios buveinės. Mistinio gyvenimo su Dievu pradžia: žmogus vis labiau ir labiau atsiduoda Dievui, veikiančiam giliausioje žmogaus sielos gelmėje per jo protą, atmintį ir valią. Krikščionis, pasiekęs šią maldos pakopą dalyvauja dieviškoje bendrystėje. Šios vienybės vaisius – dvasinis ir  moralinis perkeitimas.

Šeštosios buveinės. Čia mistinė vienybė dar gilesnė ir vadinama „sužadėtuvėmis“. Mistikas išgyvena neapsakomą Dievo meilę, bet drauge ir „dvasios naktį“. Dievas leidžia vis dažniau aplanko vidiniais kreipiniais, vizijomis, skrydžiais, ekstazėmis, taip dar labiau padidindamas besimeldžiančiojo troškulį.

Septintosios buveinės. Išgyvenama  „mistinė santuoka“. Dievas ir siela tapo viena. Mistikas gyvena nuolatinėje vienybėje su Jėzumi bei Švenčiausiaja Trejybe, gyvenimu liudydamas, jog yra perkeistas į nukryžiuotąjį Kristų ir nešdamas gausių vaisių Dievui ir Bažnyčiai.[50]

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė (1873 – 1897) Karmelio dvasingumą praturtino „mažojo kelelio“ doktrina, kurią daugelis  atrado tik po šventosios mirties. Šv. Teresė tapo žinoma visam pasauliui. Popiežius Pijus X pavadino ją „didžiausia mūsų laikmečio šventąja“, Pijus XI ją apibūdino kaip „skelbiančią Bažnyčiai naują žinią“, Pijus XII šv. Teresę lygino su didžiaisiai krikščionybės „atnaujintojais“ – su šv. Augustinu, šv. Pranciškumi Asyžiečiu ir šv. Tomu Akviniečiu. Pati Teresė save apibūdino kaip „mažą sielą“ evangeline prasme. Tenka apgailestauti, kad šis „mažumas“ šiandien suvokiamas iškreiptai, toks, kuris neturi nieko bendro su šv. Teresės šventumu. Popiežius Pijus XI apgailestavo, kad šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dvasingumas neretai tampa „prėskas“, tuo tarpu iš tiesų ji – vyriško tvirtumo siela, didis žmogus.

Taip kaip Jėzaus meilė žmonėms savo viršūnę pasiekia ant kryžiaus, taip ir Teresė į savo gyvenimą su Jėzumi ir mirtį Jame žvelgia kaip į gyvenimą ir mirtį dėl visų žmonių išganymo. Net Dangus, į kurį keliauja, jai nebus ramybės ir poilsio vieta, nes ten ji tikisi atrasti dar daugiau būdų „gelbėti nusidėjėliams“. Būdama tik šešiolikos, Teresė aiškiai išsakė savo troškimą: „Norėčiau atversti visus pasaulio nusidėjėlius ir išgelbėti visas skaistykloje kenčiančias sielas“. Ji supanašėjo su daugybe savo laikmečio „mažutėlių“ ir būtent jiems dovanojo „mažąjį kelelį“, kuriame nėra vizijų, apreiškimų, ekstazių, vien tik paprastas kasdienybės šventumo gyvenimas, kurį gyveno ir Švč. Mergelė Marija Nazarete. Šv. Teresei visi žmonės yra jos broliai, tačiau artimiausi tie, kurie nepažįsta Kristaus. Todėl ji trokšta, kaip ir šv. Jonas Krikštytojas, parengti Jam kelią į jų širdis. Ir šis jos Dangus tęsis iki pasaulio pabaigos.

Šv. Teresės keliu gali eiti kiekvienas. Juo einant reikia su didžiu rimtumu priimti net ir mažiausius kasdieninio gyvenimo įvykius, idant visame, ką Jis mums kiekvieną akimirką dovanoja, atpažintume ir įvykdytume Dievo valią. Šiuo keliu einantis žmogus atneša Dangų į žemę, jei leidžia persmelkti Dievui savo darbą ir poilsį. Kiekvienas, trokštantis labiau įsigilinti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės asmenybę bei jos mokymą, turėtų žinoti, jog prisiliečia prie dieviškosios meilės ugnies. Kas prisiliečia prie ugnies, tas yra uždegamas. Jei baimingai nepasitrauks, jis bus šios ugnies perkeistas, taip,  kaip buvo perkeista ir pati šv. Teresė.[51]

Dievas padovanojo mums ir Šv. Kryžiaus Teresę Benediktą – Editą Štein (1891 – 1942) kuri Popiežiaus Jono Paulius II  buvo kanonizuota 1998 metais, o 1999 metais drauge su šv. Kotryna Sieniete ir Brigita Švede paskelbta Europos globėja. Edita Štein – žydė, filosofė, nukeliavusi ilgą kelią iš ateizmo ligi pačios krikščioniškojo gyvenimo viršūnės. Ji esminį savo gyvenimo posūkį patyrė skaitydama šv. Teresės „Gyvenimo“ knygą: “Pradėjau skaityti ir ūmai buvau „pagauta“, taip, kad nesilioviau kol perskaičiau; užvertusi knygą sau pasakiau: „Čia yra tiesa“. Priėmusi Krikšto sakramentą 1922 metais, Edita netrukus pajuto Dievo kvietimą įstoti į Karmelį, tačiau šis troškimas galėjo išsipildyti tik po dešimties metų, kai įsisiautėjus fašistiniam režimui, Editai buvo užvertos bet kokios akademinės veiklos durys. 1933 metų spalio 14 dieną ji įstojo į Kelno basųjų karmeličių vienuolyną. Vis labiau stiprėjant žydų tautos persekiojimui, seserys išsiuntė ją ir seserį Rozą į Olandijos Echto karmelį, tačiau 1942 metų rugpjūčio 2 dieną jos buvo gestapo kareivių suimtos ir rugpjūčio 9 dieną nužudytos drauge su tūkstančiais žydų Aušvico – Birkenau koncentracijos stovyklos dujų kameroje.

Paskelbdamas šv. Brigitą Švedę, šv. Kotryną Sienietę ir šv. Kryžiaus Teresę Benediktą Europos bendraglobėjomis, Popiežius Jonas Paulius II apie Editą Štein rašė:

Jai būdinga kankinanti paieška ir egzistencinės „piligrimystės” pastanga. Netgi radusi tiesą kontempliatyvaus gyvenimo ramybėje ji turėjo iki galo išgyventi kryžiaus slėpinį.[52]

Būdama žydė krikščionė Edita troško pasiaukoti už persekiojamą savo tautą ir buvo įsitikinusi, jog geriausiai tai padarys tapdama karmelite.  Karmelitės pašaukime ji įžvelgė galimybę gyventi gilioje vienybėje su save „apiplėšusiu“ Jėzumi, dalyvaujant Jo išganymo darbe. Edita suprato, jog vienintelis būdas pasipriešinti blogiui ir jį nugalėti – tai prisiimti kančią, semiantis stiprybės iš Kristaus kyžiaus, vienijantis su kitais ir už kitus:

Tikėjimo dėka siela išvysta Jėzų: varganą, pažemintą, nukryžiuotą, paties Tėvo apleistą ant kryžiaus.  Jo vargingume ir apleidime ji išvysta save. Sausra, bodėjimasis, vargai duodami jai kaip „tikras dvasinis kryžius“. Jei siela jį priims, tuomet patirs, jog tai – švelnus jungas ir lengva našta. Jis taps ramsčiu, kuriuo pasiremdama ji lengvai įkops į kalną. Kreuzeswissenschaft. Studie ueber Jonnes a Cruce. Edith Steins Werke Bd.I, hrsg.von L. Gelber u. R. Leuven (Louvain – Freiburg. 1954.[53]

Pal.  Švč. Trejybės Elzbieta (1880 – 1906). Paliktuose laiškuose, dienoraščiuose, rekolekcijų užrašuose, poezijoje atsispindi ją persmelkęs gilus susirūpinimas žmogumi, šiandien ieškančiu atsakymo į svarbiausius būties, gyvenimo prasmės klausimus:

Trokštu atskleisti begalinę Meilę, gaubiančią Tavo sielą dieną ir naktį. (P  106) Šiandien Jis myli Tave taip, kaip mylėjo vakar ir taip, kaip mylės rytoj, net jei Jį ir įskaudinai. (L 298) [54]

Ji nemoralizuoja, tačiau visuomet švelniai, kviesdama į pasitikėjimą, kreipia žvilgsnį į Kristų, nes „meilė Tave perkeis“ ir „pasitikėjimas Dievo gailestingumu išgelbės“, nes „Jis atėjo pas nusidėjėlius“.

Atiduok Jam viską, kas žeidžia Tavo sielą, viską Jam patikėk. Mąstyk apie tai, jog dieną naktį Tavyje gyvena Tas, kuris niekuomet Tavęs neapleidžia (L 159) Reikia, kad sieloje įsirengtum mažą celę. Mąstyk, jog gerasis Dievas gyvena joje ir kartkartėmis įeik į šią celę. Kuomet esi sudirgusi, liūdna, skubėk ten ir visus rūpesčius patikėk savo Mokytojui. (L 123) [55]

Remdamasi savo patirtimi Elzbieta žino, jog krikčioniškajame gyvenime nepakanka vien akimirkos pasiryžimo, bet būtina nukeliauti ilgą į perkeitimą vedančią kelionę, kol gyvenimas taps dalyvavimu „Trijų bendrystėje“. Šiame perkeitimo procese visa padeda kilti į Dievą. Netgi kančia, apsimarinimai  ir varganumas suteikia galimybę vis labiau supanašėti su Mylimuoju, tačiau šią tiesą supranta tik tas, kuris myli.

Jaučiu savo bejėgiškumą, todėl maldauju: “Apsupk mane savimi!” Tesusivienija manoji siela su Tavosios sielos troškimais! Užliek mane, užvaldyk, gyvenk vietoje manęs, kad manasis gyvenimas būtų tik Tavojo gyvenimo atspindžiu. Ateik kaip Garbintojas, Sutaikintojas ir Atpirkėjas!“ [56]

Šv. Marija Magdalena de Paci (1566 – 1607), gimė Florencijoje. Būdama dvylikos metų patyrė pirmąją ekstazę. Lankė San Džiovani seserų vienuolyno mokyklą ir čia Dangun Žengimo šventės dieną patyrė stiprią meilės pagavą. 1582 metais ji  įstojo į Santa Maria degli Angeli karmeličių vienuolyną Florencijoje.

Nuo pat pradžių Marijai Magdalenai de Paci nepavyko, vykdant nuodėmklausio patarimą, užrašyti to, ką regėjo ir patyrė ekstazių metu. Tik labai menkai ji tegalėjo prisiminti savo išgyvenimų turinį ir neturėjo žodžių tinkamai išreikšti staiga užgriuvusiems ir nepalikusiems laiko apmąstyti vidiniams  įvykiams. Vis dėlto yra išlikę daug jos žodžių, nes ekstazių metų juos užrašinėjo seserys, o Marija Magdalena vėliau peržiūrėjo ir, jei reikėjo, koregavo bei papildė. Penkios rankraščio knygos apima skirtingus ekstazių laikotarpius jos gyvenime ir yra tam tikras šventosios dvasinio gyvenimo dienoraštis.

Marija Magdalena de Paci rėmėsi ne tik Biblija, bet ir tomistine teologija, Ignaco Lojolos dvasingumu bei savo mylimiausių autorių – Augustino bei Kotrynos Sienietės veikalais, padėjusiais jai geriau suprasti ir įvardinti savo religinę patirtį. Tačiau galiausiai visų žodžių ir išraiškos priemonių nepakanka; ekstazės iš pradžių galingai užlieja žmogų, vis labiau išryškėja jų elipsinė tendencija, vėliau – nesuprantamumas ir  pagaliau bežodė kalba, pereinanti į tylą apie tai, kas neišsakoma.[57]

Meile, Meile, Tu juokiesi, verki, šauki ir tyli, Meile!

Ar tu nesupranti? O Jėzau, mano Mylimasis, praradęs protą iš meilės, o mano Jėzau; o Meile, Tu esi vien tik maloni ir skaisti Meilė! Nauja ir seniai buvusi Tiesa. Meile, Meile, Tu atgaivini, Tu guodi, Meile! Meile, Meile, tu mylinti ir suvienijanti, Meile! Meile, Tu esi skausmas ir atgaiva, Meile, Tu – vargas ir ramybė, mirtis ir gyvenimas esi Tu, Meile! Meile, Meile, ko nėra Tavyje? Ko nėra Tavyje, Meile! Meile, Meile, Tu esi išmintinga ir tyra. Nepasiekiama ir gili. Meile, Meile, Tu esi nuostabi, nenugalima, nepažįstama ir nesuvokiama esi Tu, Meile! Maria Maddalena de Paci quaranta giorni 136 – 137[58]

Pal. Juozapa Naval Girbes (1820 – 1893) 1988 metų spalio 25 dieną paskelbdamas Juozapą palaimintaja Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, jog būdama paprasta moteris, ji leidosi mokoma ir vedama Šventosios Dvasios, atsidėjo artimo tarnystei ir pasiekė krikščioniškojo tobulumo viršūnę.[59] Sekdama Viešpaties paliepimu „būti žemės druska ir pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13 – 14), pal. Juozapa stengėsi visuomet žodžiu ir darbu skelbti Kristų: ji mokė vargšus, ugdė krikščionis ir ypač atsidėjo jaunimo auklėjimui ir mokymui. Jos įkurta siuvinėjimo mokykla tapo maldos ir Dievo šlovinimo vieta. Pal Juozapa buvo ugningos meilės Dievui pavyzdys. Jos gilus dvasinis gyvenimas, meilė eucharistijai, maldai, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai buvo plačiai žinomi ir daugeliui įkvėpė tikėjimą.[60]

[48] plg. Guenter Benker. Loslassen koennen – die Liebe finden. Die Mystik des Johannes vom Kreuz. Matthias- Gruenewald- Verl., 1991. T. p. Reinhard Koerner. Du, Gott! Cristliche Spiritualitaet aus dem Teresianischen Karmel. Leipzig. 2005. P. 16

[49] plg. Johannes vom Kreuz. Der Geistliche Gesang. Verlag Herder Freiburg im Breisgau. 1997. P. 17- 20

[50] plg. C. Lapauw. Teresa von Avila. Wege nach innen. Insbruck/Wien/Muenchen.1981. P. 34 – 36. T. p. Reinhard Koerner. Du, Gott! Cristliche Spiritualitaet aus dem Teresianischen Karmel. Leipzig. 2005. P. 14 – 15

[51] plg. Theophan Beierle. Ein Weg fuer alle – Therese von Lisieux. Verlagsgesellschaft Gerhard Kaffke mbH. Muenchen.1981. P. 9 – 12.

[52] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas motu proprio Spes Aedificandi. Bažnyčios žinios. Kaunas. 1999. Nr.19

[53] Edith Stein. In der Kraft des Kreuzes. Verlag Herder Freiburg im Breisgau. 1980. P. 97 – 98

[54] Elisabeth von Dijon. Licht das mich fuert. Geistliche Botschaft. Verlag Herder Freiburg im Breisgau. 1986. P. 14

[55] Ten pat. P. 36 – 37

[56] Ten pat. P. 69 – 70

[57] plg. Tanz der goetlichen Liebe. Das Hohelied im Karmel. Verlag Herder Freiburg im Breisgau. 1991. P. 63 – 64

[58] Ten pat. P. 69

[59] Helga-Maria M. Jaeger. Gott lebt! Sie sind seine Zeugen. Heilige und selige des Karmel I. Straubing. 2005. P. 418

[60] Aus dem Dekret zur Seligsprechung. Proprium des Teresianischen Karmel zum Stundenbuch. Freiburg im Breisgau. 1990. P. 255 – 266

***

Daugelis vyrų ir moterų buvo įkvėpti Karmelio dvasingumo ir jo tradicijos. Maldingai klausydamiesi Dievo žodžio, jie atsiliepė į kvietimą sekti Kristumi ir kontempliuodami mylinčio Dievo akivaizdą tapo Dievo liudytojais kasdieniniame gyvenime. Kiekvienas jų savitu būdu įkūnijo Karmelio idealą, savo amžininkams atskleisdami Kristaus veidą. Šventieji buvo ir yra žmonės, įsileidžiantys Šventąją Dvasią į savo širdį,  kad ji galėtų veikti, nežiūrint jų žmogiškojo trapumo ir silpnumo. Kai kurie iš šių žmonių tapo didžiais šventaisiais, bažnyčios Mokytojais,  kiti yra žinomi tik Ordine ir niekuomet nebus paskelbti šventaisiais ar palaimintaisiais. Visų jų gyvenimas kreipia mūsų žvilgsnius į Dievą ir liudija, jog gyvai išgyventa Dievo meilės patirtis keičia žmogų ir pasaulį, šiandien neretai klausiantį, kokia yra Dievui paaukoto gyvenimo prasmė, juk daugybę artimo meilės darbų galima atlikti ir neprisiimant pašvęstojo gyvenimo įsipareigojimų. Tačiau tie, kuriems suteikta gilesnio atsidavimo Kristui dovana, aiškiai mato, kad galima ir reikia Jį mylėti nepadalyta širdimi ir atiduoti Jam visą savo gyvenimą. Iš šio atsidavimo, tarsi „išlietų brangių tepalų“ sklinda Dievo namus pripildantis šventumo kvapas. Toks yra atsakas žmogaus, visa širdimi susižavėjusio Viešpaties grožiu ir gerumu: [61]

Jei koks nors Dievo vaikas pažintų dieviškąją meilę ir paragautų Dievo nesukurto, Dievo įsikūnijusio, Dievo kentėjusio, kuris yra pats aukščiausias gėris, jis atiduotų viską, atsisakytų ne tik pačių kilniausių kūrinių, bet ir savęs, ir visu savimi mylėtų šitą meilės Dievą, kol pats pavirstų Dievu – žmogumi, kuris yra didžiausias Mylimasis. Il libro della Beata Angela da Foligno. Grottaferrata 1985. P. 683 [62]

[61] Plg. Helga-Maria M. Jaeger. Gott lebt! Sie sind seine Zeugen. Heilige und selige des Karmel I. Straubing. 2005. P. 5. T. p.plg.  Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 104. Vilnius. 1996

[62] Jonas Paulius II. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata. § 104. Vilnius. 1996

 

Paruošė Paštuvos Basųjų Karmelitų seserys