Kapadokijos Tėvai

Viduramžių filosofijos istorija.

Kapadokijos Tėvai

Po imperatoriaus Konstantino posūkio į krikščionybę, pasiturinčių ir tvirtai stovinčių ekonomiškai, krikščioniškų šeimų atžalos užims svarbius postus Bažnyčios valdyme. Mažojoje Azijoje Kapadokijos regione tokioms krikščioniškoms šeimoms priklausė Bazilijus Cezarietis (Basilio de Cesarea) ir jo jaunesnysis brolis Grigalius Nisietis (Gregorio de Nisa) bei jo studijų draugas Grigalius Nacianzietis (Gregorio de Nacianzo). Jiems visiems trims buvo suteiktas garbingas Trijų Didžiųjų Tėvų Kapadokiečių titulas. Jie labai prisidėjo įveikiant Arijaus ereziją, nustatant ryšį ir santykį tarp  tikėjimo ir helenistinės filosofijos bei vystant vienuolinį dvasingumą.

Bazilijus Cezarietis buvo vadinamas Didžiuoju ir pasižymėjo sugebėjimais Bažnyčios valdyme ir politikoje. Grigalius Nacianzietis pasižymėjo kaip žymus oratorius ir Grigalius Nisietis kaip gabus filosofas. Ortodoksų bažnyčia garbina Bazilijų Didįjį, Grigalių Nacianzietį ir Joną Krizostomą (apie jį čia nekalbėsime), jiems suteikdama Trijų Patriarchų titulą. Taip pat turime pažymėti, kad antrasis Nikėjos susirinkimas (787) Grigaliui Nisiečiui taip pat suteikė  Tėvų Tėvo garbės titulą.

Kapadokijos Tėvai: Grigalius Nacianzietis (329 – 389)

325 m. Bažnytinis susirinkimas Nikėjoje apgynė Švenčiausiosios Trejybės dogmą, kurią labai atakavo Arijaus erezijos šalininkai. Tai turėjo įtakos, kad vėlesni bažnyčios tėvai nustatė ribas spekuliatyvinėje filosofijoje.

Grigalius Nacianzietis gimė 329 m. ir mirė 389 m. Mokėsi Cezarėjos mokykloje, kurią buvo įkūręs Origenas. Mokėsi taip pat Atėnuose ir jo bendramoksliu abejose mokyklose buvo Bazilijus Cezarietis. Pasikrikštijo 367 m. grįžęs iš Cezarėjos ir turėdamas 38 metus. Yra įšventinamas į kunigus ir vėliau tampa vyskupu.

Bažnyčios tėvai panaudoja filosofiją dogmų ir tikėjimo patvirtinimui ir atvirkščiai, filosofai panaudodavo krikščionių tikėjimą, kad patvirtintų, sustiprintų filosofiją. Iš to seka klausimas ar gali filosofija ir tikėjimas paklusti, pasiduoti, tarnauti vienas kitam? Kas yra viršesnis, kas yra kam pavaldus?

Gnostikų požiūriu protas yra aukščiau tikėjimo. Tikėjimas yra proto (filosofijos) tarnaitė.

Ginčuose su Arijaus erezijos šalininkais, vienas iš klausimų buvo apie tai, kas ką absorbuoja ir kas ką valdo: ar metafizika valdo dogmą ar dogma valdo metafiziką (filosofiją). Šitas klausimas labai svarbus ir jį nagrinėsime per visą viduramžių filosofijos istorinį laikotarpį. Arijonizmas buvo kaip racionalistinė švietėjiška filosofija ir Grigalius Nacianzietis diskutavo su vienu iš pagrindiniu Arijonų teorijos rašytoju, Arijaus mokiniu Eunomijumi ( Eunomijus mirė 395 m.).

Eunomijus teigia:

„Pasaulis priklauso nuo Dievo, kuris yra vienintelis, kuris Yra substancija (la sustancia) ir negali nebūti, kuris yra vientisas ir neturi sudėtinių dalių… Jis pasižymi savybe, kad negali nebūti, nes Jis Yra tas kuris Yra. Dievas neturi pradžios, nėra sukurtas, Jis buvo per amžius. Kaip į Dievą gali tilpti Švč. Trejybės dogma? Juk Žodis gimdamas ir ateidamas į pasaulį buvo sukurtas ir nėra panašios substancijos su Dievu.“

Grigalius Nacianzietis į tai atsako savo Pamokslų rinkiniuose:

Jo 36 pamoksle Apie save patį randame: „Kodėl tiek daug sėkmės atneša pamokslas? Kodėl žmonės taip daug renkasi, kai jis pamokslauja? Juk buvo seniau, kad graikų filosofija valdė beveik visą pasaulį…“ Ir čia Grigalius Nacianzietis pradeda kalbėti apie tikėjimą. Žmonės pageidauja būti vedami tikėjimo. Išmintingiems filosofams trūksta tikrosios išminties dovanos ir vienintelė išeitis yra vėl sugrįžti prie tikėjimo ir krikščioniškų papročių.

Sugrįžti prie tikėjimo ir krikščioniškų papročių tai nereiškia būti fideistu (el fideizmo). Grigalius Nacianzietis savo 27 Pamoksle ragina Eunomio šalininkus sugrįžti prie tikėjimo paprastumo. Kviečia atgailauti už savo nuodėmes ir medituoti Šventąjį Raštą. Šventąjį Raštą reikia medituoti, bet ne tyrinėti ir kritikuoti filosofiškai. Reikia medituoti Raštą tikinčia širdimi. Tikinčiajam reikalingas protas ir tikėjimas, vien proto jam nepakanka. Būtina priimti ir Dievo Apreiškimą. Grigalius Nacianzietis neatmeta proto reikšmės ir labai daug savo raštuose protauja filosofiškai. Tačiau krikščionio filosofija yra saikinga filosofija, nes jis žino, kad iki galo protu suvokti Dievą nėra įmanoma. Grigalius yra pusiausvyros tarp proto ir tikėjimo šalininkas. Dievas nėra apibrėžiamas iki galo protu. Grigalius Nacianzietis apibrėžia ribas proto veikimui savo 28 Pamoksle: „ jei Dievas yra nesuvokiamas, tai vienintelė galimybė Jį pažinti yra pirmiausia įsigilinti į tai ką Jis pats apie save sako ir tik antroje vietoje lieka mūsų spekuliatyvus mąstymas“.  Čia matome, kad Grigalius Nacianzietis nori apriboti spekuliatyvinę filosofiją. Dievas yra nesuprantamas, neaprėpiamas mūsų sąvokoms ir koncepcijoms.

Yra dalykų pasiekiamų mūsų protui, pavyzdžiui: Dievo egzistavimas, nes Dievas yra tas , kuris pasauliui davė tvarką ir darną. Filosofija sutinka, kad yra LOGOS, kuris parodo tą tvarką ir mūsų protas mums sako, kad egzistuoja Dievas, bet tas protas mums nepasako koks Jis yra arba kas Jis Yra. Žmogaus protas turi dvigubą dinamiškumą. Stebėdami mūsų pasaulį matome Dievo veikimą. Nes pasaulis  nėra chaosas, bet yra Kosmosas (tvarka).Tas pastebėjimas leidžia pripažinti, kad egzistuoja Visatos Protas – LOGOS. Tas Logos yra Dievas, bet mūsų protas negali išmąstyti Dievo esmės ir jam būdingų savybių. Todėl protas turi dvi protavimo kryptis arba dvigubą dinamiškumą. Du žodžiai: Dievas Yra. Bet trys žodžiai jau visai kitas klausimas: Koks Yra Dievas?  Čia Grigalius Nacianzietis (įtakotas neoplatonikų, negatyviosios teologijos – Dionizijaus Mistiko) sako, kad reikia būti nuolankiais proto atžvilgiu, jei pageidaujame daugiau sužinoti apie Dievą. Mūsų jutiminis pažinimas padeda pažinti Dievą ar trukdo? Mūsų jutiminis pažinimas neleidžia gerai pažinti Dievą, todėl įveikiant mūsų susidarytus ir klaidingus įvaizdžius, pataria:  „Dievo pažinimo pradžia yra neigimas viso to kas nėra būdinga Dievui“. Pagal vokiečių filosofą Nitchę reikėtų atmesti visas žmonių susidarytas sąvokas ir apibrėžimus. Pirmoji fazė pradedant mąstyti apie Dievą yra neigimo fazė. Ne koks yra Dievas, bet koks Jis nėra.

Grigaliui Nacianziečiui Dievas yra begalinis ir amžinas realybės okeanas, amžinai laisvas nuo gamtos ir nuo laiko. Toks apmąstymas apie Dievą jo amžiais buvo didelė naujovė. Pasaulis turi daug prieštaravimų, bet Dievas ne. Ir jei ką nors priskiriame Dievui ir tas dalykas prieštarauja kitam priskirtam dalykui, vadinasi tai nėra Dievo savybė. Dievui galime priskirti sąvokas kaip Šviesa, Teisingumas, Išmintis, Protas , bet jos taip pat nėra tikslios, jos yra tik metaforos   ir Dievas nepalyginamai yra didesnis už jas. Kaip matome, negatyviosios teologijos pradmenys jau yra Grigaliaus Nacianziečio filosofijoje ir  kai kurių kitų bažnyčios tėvų filosofijoje (patristikoje) ir tai vėliau įtakos ir Tomo Akviniečio filosofiją.

Grigalius Nacianzietis labai gerai supranta žodžio paslaptis (el misterio) sąvoką. Kaip gali Sūnus kilti iš Tėvo ir nebūti sukurtas? To nežinome, atsako jis, bet negalime nuneigti to. Negalima nuvertinti, pakeisti ar sumažinti paslapties remdamiesi logika. Yra neįmanoma priimti paslaptį kaip vien tik paslaptį. Paslaptis gali būti priimta tik kaip moralinis pagrindas ir paveldint, įgyjant su ja žmonijos dorybes.

Kapadokijos Tėvai. Šventasis Bazilijus Cezarietis (330 – 379)

Šv. Bazilijus Cezarietis (dar vadinamas Didžiuoju) gimė Kapadokijos Cezarėjoje apie 329 – 330 metus ir buvo vyriausiasis iš dešimties brolių. Iš savo močiūtės Makrinos gavo krikščionių tikėjimo pagrindus. Pirmiausia mokėsi Cezarėjos retorikos mokykloje, kur pirmą kartą susipažino su Grigaliumi Nacianziečiu. Dar mokėsi Konstantinopolyje (348 -349) ir Atėnuose (349 – 356). Prieš teologijos studijavimą, studijavo ir mediciną. Atėnuose vėl mokėsi kartu su Grigaliumi Nacianziečiu. 356m. grįžta į Cezarėją ir kurį laiką mokė retorikos, bet vėliau  pasikrikštija, išdalina savo gėrybes vargšams ir keliauja po įvairius vienuolinius centrus Sirijoje, Mesopotamijoje, Palestinoje ir Egipte. Dar vėliau su savo seserimi Makrina ir broliu Naukracijumi apsigyvena šeimos viloje Ponto regione. Čia įkuria vienuolinę bendruomenę į kurią pasikviečia ir Grigalių Nacianzietį. Bazilijus ir Grigalius nukopijavo Origeno tekstų ontologiją Philocalia. Bazilijus parašė labai asketiškas vienuolines regulas (las Regulae monasticas) ir tai suteikė jam vėliau Rytų vienuolijų Tėvo vardą. Bazilijus buvo įšventintas į kunigus 364 m. (įšventino vyskupas Euzebijus Cezarietis). 370 metais pakeitė vyskupą Euzebijų Cezarietį ir tuo pat metu tapo savo Kapadokijos provincijos metropolitu. Kaip kunigas ir vyskupas labai daug nuveikė kurdamas įstaigas ir bendruomenes vargšų pagalbai, priešinosi Imperatoriaus Valentino įsakymui prisijungti prie Arijaus erezijos šalininkų. Vienas iš jo pagrindinių uždavinių buvo stiprinti Bažnytinę vienybę su Romos vyskupu. Labai svarbi buvo Bazilijaus liturgijos reforma pradėta Cezarėjoje ir dabar vadinama Bazilijaus liturgija ir naudojama Ortodoksų graikų bažnyčioje. Mirė, kaip manoma tradiciškai, 379 m. sausio 1 d. Bet pagal paskutinius tyrimus, manoma, kad jis mirė 377 m. rugpjūčio mėnesį arba 378 m. rugsėjo mėnesį.

Bazilijus Didysis labai domėjosi to laikmečio didžiųjų asketų gyvenimu. Įkūrė vienuolyną su griežta asketine regula. Tapo kunigu ir vėliau pakeitė įžymųjį vyskupą Euzebijų Cezarietį (Euzebijus Cezarietis buvo teologas tarnaujantis Romos imperatoriui ir bandęs jungti krikščionių tikėjimą ir valstybės interesus).

Kai kurie Bazilijaus raštai, dominantys filosofiškai:

1. Traktatas apie auklėjimą  De legendis gentilium libris – Jaunimui, apie būdą kaip reikia pasinaudoti graikų mokslo pasiekimais.
2. Prieš Eunomijų
3. Pamokslas  Apie šešias kūrimo dienas, lotyniškai (Homiliae Hexaemeron)

1.Iškyla Bazilijui uždavinys mokyti jo laikų jaunimą krikščioniško tikėjimo. Bet juk visas tuometinis mokslas, tai yra filosofija ir moralė turėjo gilias pagoniškas šaknis. Ir tai sukeldavo didelius ginčus auklėjant jaunimą. Naudotis graikų pasiekimais ar juos atmesti krikščioniškame ugdyme? Bazilijus yra graikų mokslo panaudojimo krikščionių ugdyme šalininkas.  Bet jis pažymi, kad reikia atsirinkti kas yra naudinga ir moralu, nes kai kurie graikų raštai turi prieš krikščionišką moralę nukreiptų veikalų. Visa, kas padeda jaunimo meninio skonio ir dorybių ugdymui,  reikia panaudoti. Negalima atmesti viso graikų mokslo bloko ar sistemos, nes antikiniai rašytojai mums davė ir labai daug gerų dalykų. Graikų mokslo panaudojimas atneša ir tam tikros rizikos. Tai paaiškėjo po 325 m. Nikėjos susirinkimo, ir Bazilijaus filosofija nubrėžė saugų kelią iki pat Atgimimo epochos. Italijoje prasidėjęs kultūrinis atgimimas pradės savo kelią kaip tik nuo šio Bazilijaus padėto taško – nuo graikų mokslo atgimimo ir tolesnio vystymo. Vienas iš didžiųjų italų atgimimo epochos humanistų Leonardas Bruni išvers Bazilijaus knygą Paauglys (el Adolesciente) į lotynų kalbą.

2. Prieš Eunomijų (Adversus Eunomium) –  Eunomijus buvo Sisiko(Cícico) vyskupas, kuris savo Apologijoje (360 – 361) kritikavo Švč. Trejybės dogmą. Bazilijus supratęs daromą žalą sukritikavo šias pažiūras 363 – 364m. savo trijose knygose Prieš Eunomijų. Jis citavo visas priešininko vietas ir pateikdavo jų klaidingumo įrodymus. Naudojo metodą reductio ad absurdum – pavertimas teiginių į absurdą. Pirmoje knygoje kritikuoja Eunomijaus tezę, kad Dievas nėra sukurtas nei gimęs ir dėl to Jėzus, kuris kyla iš Tėvo nėra tos pačios esencijos kaip Dievas Tėvas. Antrąja savo knyga Bazilijus kritikuoja Eunomijaus tezę, kad būti kilusiam reiškia įeiti į laiką ir tapti nebeamžinu. Trečiąja savo knyga Bazilijus įrodo, kad skirtingi asmenų rangai ir skirtinga asmenų atsiradimo tvarka nepanaikina visų trijų asmenų vieningos esencijos. Bazilijus savo raštuose yra pirmasis, kuris remiasi kitų Bažnyčios tėvų filosofija ir teologija ir ją cituoja.

Šventasis Bazilijus šaiposi iš  Eunomijaus pateikto prieštaravimo Švč. Trejybės asmenyse. Jo paties teiginiai prieštarauja jam pačiam. Vienas dalykas svarbus filosofui turi būti, kad nebūtume suvedžiojami teiginių ar argumentų, kurie neturi ribų. Pavyzdžiui tu sakai, kad Dievas yra nesukurtas … tai tuščias dalykas tai pasakyti, tai tik adoracija savo protui, kuris vis tiek lieka toliau nevaisingas… Eunomijus duoda Dievui apibūdinti sąvokas grynai negatyvias (nesukurtas, nesikeičiantis, neprieinamas ir t. t.) Tos negatyvios sąvokos neatskleidžia ir neapibrėžia dieviškosios esencijos pilnatvės. Bazilijus siūlo naudoti priešingai ne neigiamas sąvokas, bet teigiamas sąvokas ir pirmiausia Dieviškosios Būties sąvoką. Prisiminkime žmogaus būties sąvoką. Taip pat Bazilijus sako, kad Dievas irgi įeina į sąvoką Būti ar Būtis. Pagrindinis klausimas mąstant yra išlaikyti Dievą šioje Būties sąvokoje arba kitaip išsireiškus, galvoti, kad galime apie Dievą mąstyti. Iškelia Bazilijus klausimą, kur yra Dievas: ar toliau ar arčiau už Būtį? Analizuojant Švč. Trejybės klausimą per Būties filosofinę kategoriją – įmanoma suprasti vienybę tarp trijų Švč. Trejybės asmenų (Vienybės būtyje teorija prieš Arijonų teoriją).

3. Pamokslas „Apie šešias kūrimo dienas“ – Tai devyni pamokslai apie šešias kūrimo dienas. Turi šis darbas didžiulį istorinį atgarsį. Komentuoja filosofines ir mokslines teorijas. Šventasis Ambrozijus išverčia šį darbą į lotynų kalbą.

Šiame darbe Bazilijus kalba apie gamtą kaip Dievo kūrinį ir sako, kad Dievas dar prieš sukuriant gamtą sukūrė laiką. Laikas pradeda eiti, tekėti nuo pirmojo kūrybos proceso momento. Materija taip pat yra sukurta.  Kurti tai reiškia daug daugiau nei modeliuoti. Viskas yra pradėta iš nieko, nes materija sukurta iš nieko. Bazilijus galvoja, kad sąvoka sukurta filosofų: pirminė materija – neegzistuoja, yra išgalvota ir apgaulinga, nes kiekvienas dangus turi savo asmenišką, jam būdingą materiją ir net ir žemė turi savo ypatingą materiją. Tuo požiūriu Bazilijus kritikuoja Platono pirminės materijos idėją. Jeigu visi sukurti materialūs daiktai  nusimestų savo asmeninius dalykus – kas liktų? Ar liktų pirminė materija? Pagal Bazilijų neliktų nieko, nes pirminė materija neegzistuoja, visi turi kiekvienam jam būdingą materiją.

Pagal Bazilijų pasaulio struktūra yra tokia pat kaip ir mąstė visi to laiko žmonės: sudarytas pasaulis iš keturių elementų, kurie tarpusavyje sudaro įvairius junginius.

Savo darbuose Bazilijus duoda daug informacijos ir apie gamtą, gyvūnus ir augalus. Atsiminkime, kad pradžioje savo mokslų jis mokinosi medicinos.

Bazilijus Cezarietis yra paskutinis Graikų Bažnyčios Tėvas.

Parengta pagal filosofijos istorijos paskaitas dėstytas Teologijos fakultete Salamankos universitete, 2009 m.